Informacija
Kitos reikšmės – Informacija (reikšmės).
Informacija (lot. informatio – „išaiškinimas“, „pranešimas“) – žinios apie faktus, įvykius, daiktus, procesus, idėjas, sąvokas ir kitus objektus, kurios kuriame nors kontekste turi kokią nors prasmę.[1] Ši sąvoka yra viena iš pagrindinių informatikos sąvokų. Šios sąvokos nereikėtų painioti su sąvoka duomenys.
Šis žodis su daug prasmių, priklausomai nuo vartojimo konteksto, dažniausiai artimai susijęs su šiomis sąvokomis: prasmė, žinios, nurodymas, pranešimas, komunikacija, atvaizdavimas, protinis stimulas.
Populiariausia prasmė – mokslinės, visuomeninės, politinės, techninės žinios, perduodamos vienų asmenų kitiems žodžiu, raštu arba masinės komunikacijos priemonėmis (per spaudą, radiją, televiziją, kiną).
Mažiausias įmanomas informacijos kiekis yra bitas, kuris duoda vieną iš dviejų vienodai tikėtinų atsakymų į klausimą (pvz., „taip“ arba „ne“).
Informacijos rūšys redaguoti
Pagal perdavimo šaltinį informacija gali būti:
- Elementarioji informacija – vienos fizinės informacijos sistemos poveikis kitai.
- Genetinė informacija – reguliuoja visas organizmo ir ląstelės savybes, bei funkcijas.
- Biologinė informacija – įvairūs fiziologiniai pojūčiai, signalai, kuriuos siunčia kūnas.
- Semantinė informacija, arba socialinė informacija – informacija, kurią skleidžia, bei vartoja, žmogus arba visuomenė.
- Kompiuterinė informacija – informacija gaunama prietaiso pagalba.
Pagal apdorojimo pobūdį:
- Tekstinė informacija – sudaro įvairiausi tekstai.
- Skaitmeninė informacija – sudaro skaičiai, lentelės, formulės.
- Vaizdinė (Grafinė) – sudaro schemos, piešiniai, paveikslai.
- Garsinė informacija – sudaro įvairūs tvarkingi ir netvarkingi garsai.
Informacija kibernetikoje bei informacijos teorijoje redaguoti
Informaciją, kaip esminę kibernetikos ir informacijos teorijos sąvoką apibrėžė 1948 m. Klodo Šenono publikacija „Matematinė ryšio teorija.“ (angl. Claude Shannon, „A Mathematical Theory of Communication.“)
Kibernetikoje informacija yra bazinė sąvoka, leidžianti tirti įrenginius, visatą, gyvuosius organizmus ir t. t., tiriant jų sugebėjimą apdirbti tam tikrą informaciją, ją perduoti ryšio kanalais, priimti tokią informaciją, ją išsaugoti ir perdirbti į signalus, valdančius jų veiklą.
Informacijos teorijoje informacija nagrinėjama pranešimo požiūriu: pranešimas, skirtas perdavimui ryšio kanalu, nėra žinomas iš anksto, tačiau yra žinoma aibė, iš kurios toks pranešimas gali būti išrinktas, bei, geriausiu atveju tai, kokios skirtingų aibėje nusakytų pranešimų išrinkimo tikimybės. Informacijos teorija rodo, kad neapibrėžtumas tokioje situacijoje leidžia įvesti kiekybinį įvertinimą, nustatantį tokių pranešimų perdavimo ir išsaugojimo galimybes, tuo pat metu, pranešimų kilmė ar pobūdis šioms galimybėms neturi įtakos.
Matavimo vienetas, nusakantis tokį informacijos neapibrėžtumą, yra dvejetainis bitas (viena iš dviejų įmanomų sistemos būsenų), o neapibrėžtumo dydis nusakomas bitų skaičiumi, reikalingu bet kuriam iš masyvo išrinktam pranešimui fiksuoti.
Informacijos apimtis redaguoti
Plečiantis mokslo tyrimams ir tobulėjant technikai, nuolat didėja informacijos kiekis. Dažniausia sutinkama informacijos forma kasdieniniame gyvenime – žinios. Esant didelei informacijos lavinai, kuriami įvairūs žinynai, žodynai, enciklopedijos. Taip yra sisteminamos esamos žinios, kadangi šiuo metu aprėpti visą informaciją praktiškai neįmanoma. Atskiros bibliotekos saugo iki keliasdešimt milijonų įvairių spaudinių. Apytikslė metinė spausdintų leidinių apimtis yra apie 10 milijardų puslapių, kurių daugiau nei dešimtadalis yra mokslinė informacija.
Pasak Leonido Leonovo, šiuo metu tą patį smegenų plotą „slegia“ nepalyginti daugiau įspūdžių ir informacijos negu buvo anksčiau. Galima teigti, kad mes tiesiog maudomės informacijos srautuose.
Mokslinė informacija redaguoti
1800 m. pasaulyje buvo leidžiama apie 100 mokslinių žurnalų, 1950 – apie 100 000, 1970 – daugiau nei 200 000. Mokslininkas, teoriškai mokantis 30 kalbų, ir skaitantis po 20 straipsnių kasdien be jokių pertraukų, neįstengtų susipažinti netgi su dešimtąja periodinės literatūros dalimi, nagrinėjančios siaurą jo sritį ar pošakį, nekalbant jau apie tai, ar sugebėtų viską įsisavinti.
Mokslinės informacijos apimtis kasmet padidėja 15 proc. Leidiniai, įvairūs dokumentai jau yra skaičiuojami šimtais milijonų vien atskirose nacionalinėse bibliotekose.
Informacijos apdorojimas redaguoti
Grožinė literatūra įspraudžiama į sutrumpintus leidinius, kurie vadinami daidžestais. Jie pradėti leisti JAV. Kelių šimtų puslapių romanai sutalpinami į 20-30 puslapių knygeles, kurios panašios į kišeninius žodynus. Tokius romanų trumpinius galima perskaityti per keliolika minučių. Pasak Stefano Cveigo, įvykių siužetas rutuliojasi greičiau, figūros tampa judresnės, aistringesnės, tačiau vis dėlto skurdesnės, kadangi joms stinga ypatingo spindesio, tviskančio visomis vaivorykštės spalvomis, įtampos sunkumo, kurią tik iškrova daro baisią ir kartu išganingą. Džaidžestuose nepataisomai sugriaunamas nuoseklios ir įtemptos įvykių plėtotės ratas, dingsta intriga.
Mokslinė literatūra koncentruojama įvairiais būdais. Pagrindinis jų – referatas. Yra leidžiami atskiri raferatų žurnalai, kuriuose trumpai išdėstomas turinys straipsnių, publikuotų visame pasaulyje. Įvairius bibliografinius ir referatinius žurnalus prenumeruoja Britų muziejus, JAV kongreso, Sorbonos universiteto bei kitos bibliotekos bei didelės knygų saugyklos. Valstybinė biblioteka Maskvoje talpina daugiau nei 25 mln. knygų ir kitų leidinių: bendras lentynų ilgis – 600 km ir kasmet pailgėja dar apie 15 km. Iš esmės didelė dalis yra nenaudojama ir guli kaip sandėliuojamos atsargos.
Per metus didesnėse bibliotekose yra peržiūrima apie 200 000 šaltinių iš 150 šalių 85 kalbomis. Įvairi medžiaga kondensuojama į anotacijas, referatus, aprašus. Specialūs žurnalai apdoroja milijonus straipsnių, knygų, žurnalų, laikraščių ir kitų leidinių, kurių šiuo metu priskaičiuojama daugiau nei 1 mln.
Problemos redaguoti
Neaprėpiamumas redaguoti
Didelę dalį mokslinių leidinių skaito tik labai ribotas asmenų ratas – dėl užsienio kalbų nemokėjimo, informacijos neprieinamumo, leidinių brangumo, informacijos sistemiškumo nebuvimo. Pavyzdžiui, 1953 m. JAV buvo paskelbta apie nuimamus automobilių padangų protektorius. Ši informacija TSRS mokslininkus pasiekė tik 1959 m., tad naujadaros diegimas pavėlavo ištisus 6 metus. Dėl blogai organizuotos mokslinės informacijos JAV viena įmonė išleido apie 200 000 dol. ir sugaišo 5 m., kurdama specialų įrenginį, kuris jau seniai buvo sukurtas TSRS.
Iš daugiau nei 500 000 patentinių pareiškimų kasmet didžioji dalis pasirodo kaip nepagrįsti, kadangi yra kartojami jau esami išradimai. Dauguma išradėjų ignoruoja esamą mokslinę ir techninę informaciją dėl subjektyvių ar objektyvių priežasčių, kadangi nestengiama aprėpti didžiulių informacijos srautų.
Informacinis presas redaguoti
Mokslo ir technikos pažanga sąlygoja tai, kad pasaulis tampa labiau sudėtingesnis negu žmogaus galimybės surasti, atrinkti, kaupti bei apdoroti informaciją. Kasdien žmogų užlieja nenutrūkstamas ir vis didėjantis informacijos srautas, dažnai tampantis visuomenės ir žmonijos raidos veiksniu. Žmogus atsiduria po informaciniu presu, ir spaudimas kasdien vis didėja.
Informacijos paieškos redaguoti
Turint didžiulius informacijos kiekius, dažnai atskiras mokslinis tyrimas, kainuojantis nebrangiai, labiau apsimoka, nei atitinkamos informacijos paieškos. Vien JAV tokios paieškos viešosiose bibliotekose kasmet kainuoja 500 mln. dol. (personalo išlaikymas, technikos priemonės, jų atnaujinimas ir palaikymas). Apie penktadalis lėšų, skirtų tyrimams, eikvojama mokslinės informacijos paieškai bei rinkimui, jos platinimui, o maždaug ketvirtadalis laiko yra gaištama mokslinių tyrimų rezultatų, vykdomų visame pasaulyje, paieškai bei apdorojimui.
Informacijos apdorojimo priemonės redaguoti
Perversmą mokslo amžiuje padarė elektronikos, kibernetikos bei informatikos pažanga. Informacijos paieška tampa greitesnė, o jos apdorojimas – žymiai veiksmingesnis ir nereikalaujantis brangių resursų. Informacija ne tik sistematizuojama, automatizuojama, bet talpinama į elektronines duomenų bazes.
Galingi kompiuteriai su didelės spartos mikroprocesoriais nepaprastai išplečia informacijos apdorojimo galimybes, užtikrina globalų naudojimąsi informaciniais tinklais, duomenų bankais bei jų saugyklomis. Informacijos perdavimo greitis didėja. Tam naudojami: ryšių palydovai, kosminės stotys,
Optinio pluošto ryšių kanalai, sudaryti iš kabelių, kuriuos galima perverti pro adatos auselę ir kuriuose yra keliasdešimt pluoštelių, galintys praleisti apie 100 000 telefono pokalbių,
Lazeriai, leidžiantys tam tikrais impulsais „išspinduliuoti“ informaciją tikrąja to žodžio prasme.
Dalį techninio, fizinio informacijos apdorojimo darbų bei uždavinių jau perima ir kompiuteriai, robotai, kuriami dirbtinio intelekto projektai, kuriami įrenginiai, galintys rinkti, apibendrinti, sisteminti, analizuoti, vertinti bet kokią informaciją nepriklausomai nuo jos formos (garso, vaizdo, tekstinės, taktilinės ir kt.).
Informacinių technologijų bei technikos uždaviniai redaguoti
Pagrindiniai šiuolaikinės elektroninės technikos uždaviniai – sumažinti informacijos apdorojimo laiką, palengvinti orientaciją ieškant informacijos, padaryti ją prieinamesnę ir patogią praktiniam naudojimui, laikymui, platinimui bei atgaminimui įvairiomis formomis.
Informacinės visuomenės iššūkiai redaguoti
U. R. Ešbio iškelta idėja sukurti dirbtinį genijų paskatino dirbtinio intelekto tyrimus, plėtrą bei taikymą praktikoje. Kartu sukurti metodai, kaip tobulinti ir optimizuoti žmogaus protinių sugebėjimų veiklą bei juos ugdyti, dirbant ir vis plačiau savo veikloje naudojant informacines technologijas.
Pagrindinis informacinės visuomenės iššūkis yra ne duomenų paieška ar jų apdorojimas, bet vis platesnis, universalesnis naujausių žinių panaudojimas praktikoje, minimaliai mažinant darbo su duomenimis kaštus ir maksimizuojant rezultatą. Tačiau tai susiję su atitinkamų informacinių gebėjimų lavinimu: šiuo metu esminis dėmesys švietimo ir mokymo sistemoje yra skiriamas žinioms (kaip ypatingai organizuotos informacijos formai) bei jų kaupimui, o ne gebėjimams jas taikyti.
Jau 1980 m. kibernetikos specialistas V. Gluškovas teigė, kad sujungus televizijos ryšių priemones su technine informatika, kiekvienas žmogus nepriklausomai nuo jo buvimo vietos galės miniatiūriniu elektroniniu prietaisu prisijungti prie milžiniškų duomenų bazių ir greitai susirasti reikiamą informaciją, reikalingą praktiniam naudojimui.
Atsiradus internetui, vis labiau digitalizuojant mokslinę informaciją bei perkeliant žinių visuomenę į kibernetinę erdvę, žinių pasiekiamumas ir prieinamumas esmingai supaprastėjo. Taigi esamas informacinių technologijų lygis šiuo metu yra pakankamas tam, kad informacijos nereiktų kaupti savo atmintyje, kad būtų galima ja naudotis. Tam nėra praktinės būtinybės. Esminiai intelektiniai gebėjimai, sąlygojantys veiksmingiausią ir naudingiausią darbą su informacija kokioje nors veikloje, apsiriboja šiais: tai gebėjimas ieškoti, rasti reikalingiausią informaciją, mokėti ją atsirinkti, vertinti, išskirti esminius dalykus, lyginti, gretinti, analizuoti, sisteminti bei kitaip apdoroti, praktiškai ją panaudoti, siekiant konkretaus veiklos rezultato (dirbant, kuriant bei mokantis).
Darbo organizavimo veiksmingumas bei produktyvumas taip pat tampa svarbūs, racionalizuojant individualią veiklą, kai jos metu yra naudojami ne tik asmeniniai, bet techniniai, technologiniai ištekliai bei sudėtingi įrenginiai.
Taip pat skaitykite redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ LST ISO 2382-1: 1996. Informacijos technologija. Terminai ir apibrėžimai. 1-oji dalis. Pagrindiniai terminai. Lietuvos standartizacijos departamentas. 1996. 33 ps.
Nuorodos redaguoti
- [1] Archyvuota kopija 2005-11-04 iš Wayback Machine projekto.
- C. E. Shannon, A mathematical theory of communication Archyvuota kopija 1998-01-31 iš Wayback Machine projekto., Bell System Technical Journal, vol. 27, pp. 379–423 and 623–656, (July and October, 1948)