Imperatyvinis mandatas
Imperatyvinis mandatas (lot. imperativus – liepiamasis, įsakomasis) – renkamojo vietinės, regioninės ar valstybinės atstovaujamosios valdžios organo deputato mandatas su apribojimais, numatančiais deputato atsakomybę už savo veiksmus ir duotus pažadus rinkėjams.
Įgaliojimai redaguoti
Imperatyvinis mandatas suteikiamas prieš rinkimus į atstovaujamąjį organą deleguojamam asmeniui ar asmenų grupei su priesakais kelti mandate nurodytus klausimus ar spręsti numatytus uždavinius. Imperatyvinis mandatas nesuteikia galimybės balsuoti slaptai. Imperatyvinis mandatas supaprastina deputato atšaukimo iš parlamento mechanizmą – galioja atšaukimo teisė.
Vienas pirmųjų imperatyvinį mandatą taikė Abiejų Tautų Respublikos Seimas, kurio atstovai įgaliojimus gaudavo bajorų seimeliuose, kurijose ar kitose atstovus į Seimą turinčiose teisę deleguoti institucijose.
Imperatyvinis mandatas būdingas autoritarinėms valstybėms, buvo taikomas tarybinio bloko šalyse (TSRS, Čekoslovakija, Vengrija). Tik Lenkija, Rumunija ir Jugoslavija netaikė imperatyvinio mandato pilna apimtimi - ten galėjo būti ir slaptas balsavimas. Demokratinėse valstybėse imperatyvinio mandato nėra, nes tai prieštarauja visuotinio atstovavimo principams. Išimtis yra Bundesrato deputato imperatyvinis mandatas, nes Bundesratas formuojamas ne visuotiniais rinkimais, jo narius skiria žemių vyriausybės bei parlamentai ir jie atstovauja žemių interesams.[1] Iš dalies imperatyvines nuostatas prisiima kai kurių valstybių aukštųjų parlamento rūmų atstovai – senatoriai, atstovaujantys ne visus rinkėjus, o savo rinkiminę administracinę teritoriją.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Lauras Bielinis. Imperatyvinis mandatas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VIII (Imhof-Junusas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 12 psl.