Ikiindoeuropietiškos kalbos

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Ikiindoeuropietiškos kalbos – keletas ar didesnė grupė kalbų, tarpusavyje nebūtinai susijusių, vartotų iki indoeuropiečiams paplintant po Euraziją. Seniausi indoeuropietiški tekstai datuojami XIX a. pr. m. e. (Kiultepė, dab. Turkija), o pagal populiariausią indoeuropiečių kilmės hipotezę, indoeuropiečių prokalbė gyvavo iki III tūkstantmečio pr. m. e. Iki to laiko Europoje vyravo neolitinės žemdirbių kultūros (Senoji Europa), taip pat įvairios kultūros gyveno Azijoje.

Didžioji dauguma ikiindoeuropietiškų kalbų išnyko, nepalikusios jokių rašytinių paminklų. Vienintelis galimas būdas jas atsekti – tirti kalbinį substratą indoeuropiečių kalbose bei Eurazijos toponimiją (ypač hidronimiją). Iki šių laikų išlikusiomis ikiindoeuropietiškos kilmės kalbomis laikomos baskų (Pirėnų pusiasalio šiaurė), burušų (Gilgitas-Baltistanas) ir nihali (centrinė Indija) taip pat dravidų ir mundų kalbos vartotos vėliau indoarijų užimtose teritorijose. Rašto paminklų yra turima iš etruskų, minų, iberų, urartų, akvitanų, elamitų kalbų.

Kitos kalbos žinomos tik iš spėjamų substratų:

hatų kalba (Anatolijos kalbų substratas)
huritų–urartų kalbos (armėnų kalbos substratas)
Harapos kalba (sanskrito substratas)
Baktrijos–Margianos kalba (sanskrito, Avestos substratas)
vedų (tautos) kalba (sinhalų substratas)
Senosios Europos kalbos substratas (hipotezė apie daugiau mažiau vientisą kalbą, vartotą senovės Europoje: vaskonų, Atlanto semitų hipotezės)
Mino, eteokretų ir eteokipriečių kalbos (senovės graikų substratas)
keltų kalbinis substratas
piktų kalba (galimai nekeltiška?)
paleoispaninės kalbos – dalis, spėjama, keltiškos, bet iberų ir tartesų galbūt ikiindoeuropietiškos
tirėnų kalbos (etruskų, retų, lemniečių – lotynų substratas)