Hotai
Hotai – svarbiausias iš septynių albanų klanų Malesijoje. Klano žmonės gyvena pietų centrinėje Juodkalnijoje, šiaurinėje Skadaro ežero pakrantėje ir rytų Kosove.
Istorija redaguoti
Pirmą kartą minimi 1330 m., o 1474 m. jų gyvenamas regionas minimas lotyniškuose šaltiniuose – montanea ottanorum (hotų kalnas).[1]
Šiuolaikiniai hotai vedą savo kilmę iš XV a. pabaigos, kai išlikę albanai migravo iš Hercegovinos į pietus, kad išvengtų osmanų įsiveržimo ir susimaišė su vietiniais kalniečiais.
Tarp 1356 ir 1362 m., valdant Balšai I, po Balšičių įsiveržimo į Škoderį, daug hotų paliko Malesiją ir persikėlė į Plavo ir Limajaus (prie Pečo Kosove) apylinkes. Po šios migracijos liko tik keletas šeimų hotų.
Prieš 1421 m. didžioji Malesijos regiono dalis buvo įjungta į Zetos kunigaikštystę, kurią valdė galinga Balšičių giminė. Balšičiai naudojo Juodkalnijos aukštikalnes kaip slėptuvę politinio prieglobsčio ieškantiems serbų kilmingiesiems ar kitiems Balkanų bėgliams, besislapsčiusiems nuo užkariautojų osmanų.
Po konfliktų su osmanais ir venecijiečiais 1421 m. Balšičių dinastija išnyko. Valdžią perėmė nauja dinastija, kurią įsteigė Stefanas Crnojevičius, įkūręs savo sostinę Žabliake, į šiaurės rytus nuo Skadaro ežero.
Antroje XV a. pusėje, kai osmanai užkariavo Balkanus, Bosnijos slavus osmanų armijos ėmė stumti į pietus, kol 1463 m. pasiekė Hercegoviną. Po Hervergovinos užkariavimo 1476 m., Albanijos užkariavimo 1478 m. ir Škoderio užėmimo 1479 m., pagal legendą, vyriškis Keq Preka ir penki jo sūnūs iš Hercegovinos aukštikalnių patraukė į pietus, kad pasitrauktų nuo masiškai migruojančių slavų. Jie ir daug kitų albaniškai kalbėjusių žmonių traukėsi iš Hercegovinos, kol rado vietą, kur gyventojai kalbėjo ta pačia kalba kaip ir jie.
Prasidedant šiaurės albanų pasipriešinimui osmanų valdžiai būtent hotų klanas sukėlė karą dėl Albanijos nepriklausomybės. Albanų partizaninio karo prieš turkų kariuomenę vadas buvo žmogus vardu Ded Gjo Luli, galbūt žinomiausias hotų didvyris. Laimėjus Dečičo mūšį Ded Gjo Luli iškėlė albanų vėliavą, kuri nebuvo naudojama nuo XV a. pabaigos, kai ši vėliava plevėsavo Skanderbego karinėse kamapanijose. Dėl šio vaidmens hotai paprastai laikomi svarbiausiu albanų klanu Malesijoje.
Legenda redaguoti
Pagal albanų legendą kiekvienas Keq Preka sūnus įkūrė atskirą klaną – Lazar Keqi – Hotų klaną, Ban Keqi – Triešų klaną, Kras Keqi – Krasniqi klaną, Piper Keqi – Piperų klaną ir Vaso Keqi – Vasojevičių klaną. Netrukus po bažnyčios pastatymo 1528 m. Grudoje Lazar Keqi ir jo sūnus Gheg Lazari persikėlė į vietovę, kurią vietiniai gyventojai vadino Hoti (šis vardas žinomas bent nuo 1330 m.) ir tenai įsikūrė.
Netoliese gyvenantis Triešų klanas laikomas „jaunesniaisiais broliais“, nes klanai Keq Preka laiko bendru protėviu.
Religijos redaguoti
Daugelis hotų yra katalikai, ypač garbinantys šv. Joną Krikštytoją (alb. Shën Gjoni, Shnjoni). Mažuma hotų yra musulmonai.
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Elsie, Robert; Mathie-Heck, Janice (2005). The highland lute: (Lahuta e Malcís) : the Albanian national epic. I.B.Tauris. p. 427. ISBN 9781845111182. Nuoroda tikrinta 2011 m. sausio 8 d..