Hipotekos obligacija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Hipotekos obligacija (angl. mortgage-backed security, MBS) – obligacija, užtikrinta nekilnojamuoju turtu, kurį valdo ją išleidusi įmonė. Tai yra specialus struktūrizuotas finansinis instrumentas. Įkeičiant turtą, užstatas (hipoteka) registruojamas specialiuose (hipotekos) registruose, kuriuos tvarko valstybinės ar privačios įmonės. Kreditoriui suteikiama teisė susigrąžinti skolą, užregistruotą sumos ribose. Jei skolininkas nemokus, kreditoriai gauna įplaukų iš realizuoto turto pagal užstato registravimo eiliškumą. Taigi, tokiu atveju užstatytas turtas patenka į kito savininko rankas. Jei skolininkas mokus, užstatytas turtas lieka jam.

Užstatas

Užstatu yra tie materialūs aktyvai, kuriuos įmonė valdo obligacijos išleidimo momentu. Manoma, kad obligacijos savininkui patikimumas didesnis tuomet, kai tie aktyvai priklauso ne įmonei, o patikėtiniui ir kuomet šis turtas yra labai standartizuotas, kuriuo naudojasi daugelis įmonių ir kurį lengvai galima realizuoti. Todėl įmonei nepajėgiant atsiskaityti, patikėtinis gali greitai turtą realizuoti ir tuo pačiu patenkinti obligacijų savininkų interesus.

Obligacijų turto įkeitimas gali būti labai įvairus. Tai ir “auksinės obligacijos„ , kurios užtikrintos valstybės aukso ir valiutiniais ištekliais; obligacijos, kurioms garantijas suteikia ne jas išleidusi, o kita įmonė; obligacijos, užtikrintos visu turtu ar tik jo dalimi. Apdraustoms obligacijoms priskiriamos obligacijos su atitinkamais garantiniais įsipareigojimais. Tai yra obligacijos su trasto garantija, t. y. užtikrintos kitais vertybiniais popieriais, saugomais finansų įstaigoje pagal įgaliojimą (trastą), taip pat obligacijos, kurių turėjimas suteikia teisę įsigyti naujų emisijų akcijas.

Vertybinių popierių, perduodamų patikėtiniui kaip užstatas, rinkos vertė turi būti didesnė nei suma, už kurią išleistos obligacijos. Jeigu įkeisto turto rinkos vertė mažėja, obligacijų emitentas privalo pakelti ją iki pradinio lygio, papildydamas užstatą tam tikru kiekiu tų pačių arba kitų jam priklausančių VP.