Henri de Toulouse-Lautrec

Anri de Tuluz-Lotrekas
A. de Tuluz-Lotrekas
Gimė 1864 m. lapkričio 24 d.
Albi
Mirė 1901 m. rugsėjo 9 d. (36 metai)
Malromė pilis, Žironda
Palaidotas (-a) Cimetière de Verdelais
Veikla tapytojas, grafikas
Vikiteka Henri de Toulouse-Lautrec
Parašas

Anri de Tuluz−Lotrekas (Henri de Toulouse-Lautrec, 1864 m. lapkričio 24 d. – 1901 m. rugsėjo 9 d.) – XIX a. pabaigos Prancūzijos dailininkas, vienas iš garsiausių postimpresionizmo atstovų.[1]

Jo darbai išsiskiria savitu stiliumi, kuriam ypač artimas žmogaus emocijų, aistrų vaizdavimas. Anri de Tuluz-Lotreko (toliau Lotreko) temos – Monmartro rajono, jau nuo 1870 m. tapusio Paryžiaus pasilinksminimų centru, gyvenimas.

Biografija redaguoti

Anri Mari Reimondas de Tuluz-Lotrekas-Monfa gimė 1864 m. lapkričio 24 d. Albi mieste, aristokratų šeimoje su labai giliomis giminės šaknimis, Hôtel du Bosc rūmuose.[2] Jo tėvas Alfonsas turėjo Tulūzos grafo titulą ir su Lotreko motina Adele buvo kilęs iš tos pačios giminės. Tėvas ir dėdė buvo tapytojai mėgėjai, kurie tapydavo savo medžioklės ir arklių scenas. 1872 m. Lotrekas kartu su motina keliavo į Paryžių, kur įstojo mokytis į Fontano licėjų (dabar Kondorsė licėjus). Jame susipažino ir tapo ilgamečiais draugais su Maurice Joyant, kurio parašyta A. de Tuluz-Lotreko biografija yra svarbus šaltinis apie dailininko gyvenimą. 1875 m. sausį Lotrekas paliko licėjų dėl sveikatos sutrikimų ir apie metus praleido klinikoje prie Paryžiaus. Vėliau gyveno šeimos rūmuose Kamžake, Averone. Jį tapybos ir piešimo apmokė dailininkas Renė Prensto (Rene Princeteau, 1839−1914).

Dar ankstyvoje jaunystėje, gyvendamas Albi, Lotrekas stebėjo aplinką ir piešė bei lipdė iš molio tai, ką matė. Itin mėgo vaizduoti gyvūnus, arklius, medžioklės scenas, taip pat mėgo piešti portretus. Tačiau aristokratų šeimai tokia profesija nebuvo priimtina, tad jaunuolis buvo spaudžiamas rinktis karininko dalią. Vis dėlto prasta sveikata bei kojų lūžiai 1878 m. ir 1879 m. padėjo būsimajam dailininkui pasirinkti būtent meno kelią. 1878 m. keldamasis nuo kėdės A. de Tuluz-Lotrekas paslydo ir pakrito, susilaužė kairįjį šlaunikaulį. Kitais metais vėl griuvo, susilaužė dešinįjį šlaunikaulį. Traumos sustabdė Lotreko kojų augimą. Jis mokėsi gulėdamas lovoje ir 1881 m. apsigynė bakalauratą Tulūzoje.

1882 m. balandį, patartas savo mokytojo Renė Prensto, A. de Tuluz-Lotrekas įstojo mokytis į akademinio tapytojo Leono Bona studiją. L. Bona Lotreko piešimą pavadino „paprasčiausiai atstumtinu“. Po studijos užsidarymo 1882 m. rugsėjį Lotrekas įstojo į Fernano Kormono studiją Monmartre, kurioje susipažino su grupe jaunų menininkų, tarp kurių Lui Anketenas, Emilis Bernaras, Vincentas van Gogas. Francois Gauzi (1861−1933) tapo ilgamečiu Lotreko draugu. Pas F. Kormoną Lotrekas mokėsi 5 metus, susipažino su impresionistų kūryba, jo tapybos paletė pašviesėjo.[3] Monmartre Lotrekas pasinėrė į vietos pasilinksminimų gyvenimą. Jis gyveno tarp žemosios klasės atstovų. Lotreko paveikslų temos – kabaretų atmosfera, lankytojai, šokėjai, dainininkai, prostitutės ir ypač moterys – raudonplaukės, išraiškingos, spalvingos. Jis susidraugavo su pradedančia tapytoja ir pozuotoja iš provincijos Suzana Valadon (1867−1938). Pora dažnai būdavo matoma kartu porą metų, tačiau Lotrekas su ja išsiskyrė po to, kai Suzana esą pagrasino nusižudyti, jei jis jos neves.[4] Vėliau Lotrekas nebeužmezgė rimtesnių santykių su moterimis. Tam trukdė jo mažaūgė ir neproporcinga figūra.

 
„Tualetas“ (ankstyvoji tapyba, 1889, Orsė muziejus, Paryžius

Lotrekui išgarsėti padėjo jo sukurtos afišos kabaretui „Mulen Ružas“ ir kitoms Monmartro įstaigoms: kavinėms, teatrams. Pirmoji Lotreko afiša datuota 1891 m. ir jis jų sukūrė apie 30. Per paskutinį kūrybinį dešimtmetį Lotrekas sukūrė daugiau nei 300 litografijų. Pats dailininkas buvo nuolatiniu „Mulen Ružo“ lankytoju. Šansonečių, prostitučių ir kabareto pasaulis tapo mėgstamiausia Lotreko kūrybos tema. Šioje plotmėje dailininkas nebuvo vienišas, kiti to meto tapytojai, ypač Edgaras Dega, taip pat domėjosi pramogų pasaulio gyvenimu. Lotreko darbai eksponuoti ne tik Paryžiuje, tačiau ir Briuselyje, kuriame reiškėsi postmodernistinis „Dvidešimties“ draugijos judėjimas. Gyvenimo pabaigoje Lotreko tiek fizinė, tiek psichinė sveikata suprastėjo, ji buvo neigiamai veikiama girtuoklystės ir sifilio.[5]

Savo draugų Natansonų namuose 1897 m. vasarą Lotrekas kambaryje pradėjo matyti milžiniškus vorus ir šovė į juos iš revolverio. Po haliucinacijų einant Paryžiaus gatvėmis Lotrekas su šeimos pagalba praleido tris mėnesius klinikoje. Tarp 1900 m. spalio ir 1901 m. balandžio dailininkas gyveno Bordo, jo sveikata buvo pasitaisiusi, tačiau vėliau jis vėl pradėjo girtuokliauti. 1901 m. vasarį jį ištiko širdies smūgis, po kurio Lotrekas liko dalinai paralyžuotas. Nujausdamas artėjančią mirtį Lotrekas sudarinėjo savo studijos inventorių, ruošėsi retrospektyvinei parodai. Jis grįžo į šeimos Malromė pilį Žirondoje, kur mirė ant motinos rankų 1901 m. rugsėjo 9 d. Palaidotas Cimetière de Verdelais netoli Malromė pilies. Albi mieste yra įsteigtas A. de Tuluz-Lotreko muziejus.

Darbų galerija redaguoti

Tapyba redaguoti

Afišos redaguoti

Išnašos redaguoti

  1. Nijolė Žilinskienė. de Toulouse‑Lautrec Henri (Anri de Tulūzas-Lotrekas), tikr. Henri‑Marie‑Raymond de Toulouse‑Lautrec Montfa. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. XXIV (Tolj–Veni). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2015. 56 psl.
  2. Gruitrooy, Gerhard. Henri de Toulouse-Lautrec. Tiger Books International, 1996, p. 4
  3. Gruitrooy, Gerhard. Henri de Toulouse-Lautrec. Tiger Books International, 1996, p. 7
  4. Gruitrooy, Gerhard. Henri de Toulouse-Lautrec. Tiger Books International, 1996, p. 12
  5. Gruitrooy, Gerhard. Henri de Toulouse-Lautrec. Tiger Books International, 1996, p. 17

Šaltiniai redaguoti

 
  1. Encyclopaedia Britannica
  2. The Oxford Dictionary of Art and Artists, 2009
  3. Anri Periušo. „Tuluz-Lotreko gyvenimas“, 1974.
  4. Lionginas Šepetys. „Modernizmo metmenys“, 1967.
  5. Udo Felbinger. Henri de Toulouse-Lautrec. Life and work, 2005.
  6. Postimpresionizmas Archyvuota kopija 2012-08-17 iš Wayback Machine projekto.
  7. smithsonianmag.com
  8. wga.hu