Haličo-Voluinės karai

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Haličo-Voluinės karai
Data XIV a. Vieta Europa, Haličo-Volynės kunigaikštystė Rezultatas Haličo-Volynės kunigaikštystės pralaimėjimas
Konflikto šalys
LDK Haličo-Volynės bajorai Ladomerijos kunigaikštystė Aukso orda	Lenkijos karalystė Haličo-Volynės bajorai Vengrijos karalystė Mazovijos kunigaikštystė
Vadovai ir kariniai vadai
Gediminas Vytautas Tochtamyšas Dmitrijus Dedko	Kazimieras III Didysis Lajosas I Didysis Jogaila

Haličo-Voluinės karai, Galicijos-Volynės karai – nuo 1340 m. iki 1392 m. trukę karai Haličo-Volynės kunigaikštystėje. Karai prasidėjo 1340 m., kai buvo nunuodytas kunigaikštis Jurgis II Boleslavas ir LDK su Lenkijos karalyste pradėjo pretenduoti į kunigaikštystės žemes. Po karų pabaigos 1392 m. LDK atiteko Voluinė, o Lenkijai – Galicija.

Lenkijos karalystė 1333-1370 m.

Prieš karą

1322 m. mūšyje žuvus kunigaikščiams broliams Andrėjui ir Levui bei nepalikus jokių įpėdinių kunigaikštystė liko be kunigaikščių. LDK kunigaikščio Gedimino ir Lenkijos karaliaus Vladislavo sutarimu kunigaikščiu buvo paskirtas 14 metų Jurgis II Boleslavas. Boleslavas buvo apvesdintas su Gedimino dukra Eufemija. 1340 m. balandį kunigaikštis buvo nunuodytas vietinių bajorų, kurie įžvelgė per didelę kunigaikščio priklausomybę nuo Lenkijos ir Bohemijos karalysčių.

Karų eiga

Pirmasis etapas

Beveik iškart po kunigaikščio nunuodijimo, Lenkijos karalius Kazimieras III Didysis pasiuntė kariuomenę į kunigaikštystę, siekiant apsaugoti lenkų prekybininkus ir katalikus nuo galimų susidorojimų Lvovo mieste. 1340 m. birželį Kazimieras III atvyko su dar didesne kariuomene ir pradėjo derybas su vietinių bajorų vadu Dmitrijumi Dedko. Derybų metu Lenkijos karalius pažadėjo apsaugą vietiniams bajorams. 1340–1341 m. žiemą į kunigaikštystę įsiveržė Aukso orda ir iš jos puolė Lenkiją bei užėmė Liubliną. Ši ataka susilpnino lenkų pozicijas kunigaikštystėje. 1342 m. žiemą Boleslavo žmona Eufemija buvo išvežta į Varšuvą. Tais pačiais metais kilo nedidelis konfliktas dėl kunigaikštystės žemių tarp LDK ir Lenkijos karalystės, bet buvo greitai išspręstas priskiriant Haličo kunigaikštystę Kazimierui III, o Voluinės kunigaikštystę Liubartui.

Antrasis etapas

Po 1348 m. lietuvių pralaimėjimo kryžiuočiams Strėvos mūšyje, Liubartas prarado visas turėtas teritorijas, išskyrus rytinę Voluinės dalį su Lucko miestu. Visas šias žemes užėmė Lenkijos karalius Kazimieras III ir jo sąjungininkas Vengrijos karalius Lajosas I Didysis, kuriam šios žemės buvo pažadėtos, jeigu Kazimieras III mirs nesulaukęs įpėdinių. Liubarto broliai Kęstutis ir Algirdas keletą kartų surengė karinius išpuolius prieš Lenkiją, siekdami atsiimti rytų Voluinę, tačiau tai jiems nepavyko. 1351 m. pavasarį Lajosas I paėme Liubartą į nelaisvę, bet jau vasarą paleido po derybų su Kęstučiu. 1352 m. lietuviai surengė dar porą karinių išpuolių, po kurių buvo sudarytos paliaubos, pagal kurias ne tik Voluinė ir Podolė vėl grįžo Liubartui, tačiau jam buvo priskirti ir Belzo bei Chelmo miestai. 1353 m. Liubartas dar kartą puolė lenkus. Kazimieras III atsakė žygiu, kurį paskelbė, kaip kovą prieš pagonis lietuvius ir gavo popiežiaus Inocento VI palaiminimą, tačiau šis žygis nebuvo sėkmingas.

1366 m. Kazimieras III sudarė karinę sąjungą prieš Liubartą su Mazovijos kunigaikščiu Semovitu III bei Liubarto sūnėnais Narimanto sūnum Jurgiu ir Karijoto sūnumis Jurgiu ir Aleksandru. Algirdui kariaujant rytuose su rusais, o Kęstučiui kariaujant vakaruose su vokiečiais, Liubartui teko gintis be jų pagalbos ir tai lėmė, kad jis buvo nugalėtas. 1366 m. rudenį buvo pasirašyta sutartis, pagal kurią Liubartui liko rytinė Voluinė su Lucku. Liubartas tapo priklausomas nuo lenkų. Kazimieras apdovanojo savo sąjungininkus suteikdamas Karijoto sūnui Jurgiui Chelmą, Aleksandrui Voluinės Vladimirą ir Narimanto sūnui Jurgiui Belzą.

Trečiasis etapas

1370 m. mirus Kazimierui III, Liubartas tuo pasinaudodamas atsiėmė visą Voluinę, o Haličas atiteko vengrams, kurie šį valdė iki 1387 m. Karas vėl atsinaujino 1376 m., kai Liubartas, Kęstutis ir Jurgis iš Belzo užpuolė Sandomiežą ir Tarnuvą, taip pat beveik pasiekdami Krokuvą. Po Vengrijos karaliaus Lajoso I atsakomojo puolimo ir Liubarto sūnų paėmimo į nelaisvę, Liubartas tapo priklausomas nuo Vengrijos. 1378 m. Lajosas I prijungė Haličo kunigaikštystę prie Vengrijos karalystės. 1382 m. mirus Lajosui I, Liubartas užpuolė vengrų kontroliuojamas pilis Kremenece ir Peremislyje, bet į didelį karą nesivėlė. Tuo metu Lietuvoje, Lenkijoje ir Vengrijoje vyko kovos dėl valdžios. Lenkai karaliene išrinko vengrę Jadvygą ir pakvietė Jogailą tapti jos vyru. 1385 m. buvo pasirašyta Krėvos sutartis, pagal kurią LDK ir Lenkija tapo vieno valdovo valdomomis valstybėmis. 1387 m. Jadvyga prijungė Haličo kunigaikštystę prie Lenkijos karalystės. Liubartas mirė apie 1384 m., o jo įpėdiniu tapo jo sūnus Fedoras, kurio valdžią pradėjo riboti Jogaila. Po Lietuvos pilietinio karo 1381–1384 m. Jogaila norėdamas susitaikyti su Vytautu pasiūlė jam Lucką ir Voluinės Vladimirą. Bet Vytautui buvo svarbiau įsigalėti LDK ir jis pradėjo kitą Lietuvos pilietinį karą 1389–1392 m. Pilietinis karas baigėsi Astravos sutartimi, kurioje taip pat buvo nuspręstas Haličo ir Voluinės kunigaikštystės likimas: Voluinė atiteko LDK, o Haličas Lenkijos karalystei.

Literatūra

• Subtelny, Orest (2000). Ukraine: A History (3rd (illustrated) ed.). University of Toronto Press. p. 73. ISBN 0-8020-8390-0.
• Rowell, C. S. (1994). Lithuania Ascending: A Pagan Empire Within East-Central Europe, 1295–1345. Cambridge Studies in Medieval Life and Thought: Fourth Series. Cambridge University Press. p. 224. ISBN 978-0-521-45011-9.
• Ivinskis, Zenonas (1978). Lietuvos istorija iki Vytauto Didžiojo mirties. Rome: Lietuvių katalikų mokslo akademija. pp. 267–269. LCC 79346776.
• Dvornik, Francis (1992). The Slavs in European History and Civilization (3rd (illustrated) ed.). Rutgers University Press. p. 77. ISBN 0-8135-0799-5.
• Engel, Pál; Pal Engel, Tamás Pálosfalvi, Andrew Ayton (2005). The Realm of St. Stephen: A History of Medieval Hungary, 895–1526 (illustrated ed.). I.B.Tauris. p. 167. ISBN 1-85043-977-X.
• Jasas, Rimantas (2004). „Liubartas“. In Vytautas Spečiūnas. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.): enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. p. 44. ISBN 5-420-01535-8.
• Simas Sužiedėlis, ed. (1970–1978). „Liubartas“. Encyclopedia Lituanica. III. Boston, Massachusetts: Juozas Kapočius. pp. 411–412. LCC 74-114275.
• Hann, C. M.; Paul R. Magocsi (2005). Galicia: A Multicultured Land (illustrated ed.). University of Toronto Press. p. 185. ISBN 0-8020-3781-X.
• Gudavičius, Edvardas (2004). „Vytautas Didysis“. In Vytautas Spečiūnas. Lietuvos valdovai (XIII–XVIII a.): enciklopedinis žinynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas. pp. 79–80. ISBN 5-420-01535-8.