Gustav Klimt

Gustavas Klimtas vok. Gustav Klimt

G. Klimto fotoportretas, 1914 m., aut. Josef Anton Trčka
Gimė	1862 m. liepos 14 d. Viena
Mirė	1918 m. vasario 6 d. (55 metai) Viena
Palaidotas (-a)	Hicingo kapinės
Tautybė	austras

Veikla	austrų dailininkas simbolistas

Vikiteka	Gustav Klimt
Parašas

Gustavas Klimtas (Gustav Klimt, 1862 m. liepos 14 d. – 1918 m. vasario 6 d.) – austrų dailininkas simbolistas. Jis buvo vienas pagrindinių Vienos secesijos narių. Viena pagrindinių temų jo darbuose buvo moteriškos figūros. Jo geriausiai žinomas kūrinys yra paveikslas „Bučinys".

Biografija redaguoti

Gustavas Klimtas gimė 1862 m. liepos 14 d. Vienoje, Baumgarten rajone, tuometinėje Austrijos-Vengrijos imperijoje. Jis buvo antrasis iš 7 šeimos vaikų. Jo tėvas buvo kilęs iš valstiečių, dirbo juvelyrikos metalo graviruotoju. Motina turėjo polinkių menui, bandė tapti operos soliste. 1874 m. G. Klimtas laimėjo stipendiją Dailės ir amatų mokykloje prie Austrijos dailės ir pramonės muziejaus. Juo pasekė du jaunesnieji broliai: Ernstas, tapęs tapytoju, ir Georgas, kuris tapo skulptoriumi ir metalo dirbinių meistru. G. Klimtas susipažino su studentu Frans Match. Jie ir G. Klimto brolis Ernstas dirbdavo kartu ir dar prieš baigdami mokslus tapo paklausūs Vienoje. 1886 m. jie pradėjo dekoruoti paveikslų serijomis Vienos miesto teatrą, kuris buvo prestižinis miesto kultūros ir visuomenės centras. Šie dailininkų darbai sulaukė pripažinimo ir 1888 m. juos baigus G. Klimtas buvo apdovanotas auksinio Nuopelnų kryžiaus apdovanojimu iš imperatoriaus Pranciškaus Juozapo I. Po šio pripažinimo dailininkai buvo užsakyti atlikti tapybą Vienos meno istorijos muziejaus didžiųjų laiptų įėjime, kurios dėl mirties nebaigė Hansas Makartas (1840–1884). Iki to laiko G. Klimtas tapė akademistine maniera, įtakotas impresionizmo. Šiuose naujuose darbuose jis pradėjo atitolti nuo akademinio meno principų, tačiau jie sulaukė didelio visuomenės pripažinimo.

Po tapybos Meno istorijos muziejaus įėjime, dailininkai buvo užsakyti sukurti paveikslus Vienos universiteto Didžiajai salei. Ernstas Klimtas mirė 1892 m. pabaigoje ir salės dekoratyvinę schemą paruošė G. Klimtas ir Frans Match. Planai 1894 m. buvo patvirtinti Kultūros ministerijoje. Šiam užsakymui G. Klimtas turėjo sukurti tris didelių matmenų drobes „Filosofija“, „Medicina“ ir „Jurisprudencija“. G. Klimto stilius šiuo laikotarpiu vystėsi vis labiau art nouveau ir simbolizmo kryptimis. Dailininkas buvo Vienos dailininkų draugijos nariu ir siekė įkurti savo vadovaujamą bendraminčių draugiją joje. Tai tapo neįmanoma dėl kitų menininkų pasipriešinimo ir G. Klimtas 1897 m. įsteigė atskirą draugiją – Vienos secesiją. 1898 m. įvyko naujosios draugijos pirmoji paroda, kuriai G. Klimtas sukūrė afišą. Tuo pat metu pradėjo augti nepasitenkinimas dailininko darbais valdiškose įstaigose. 1900 m. skandalą sukėlė nebaigtas „Filosofijos“ paveikslas, parodytas septintoje Vienos secesijos parodoje. Grupė universiteto profesorių pasirašė peticiją tvirtindami, kad dailininkas pateikia „neaiškias idėjas neaiškiomis formomis“. Kitais metais pademonstravus paveikslą „Medicina“, dvidešimt du parlamento nariai prieštaraudami kreipėsi su peticija į Kultūros ministeriją. Paveikslai tikriausiai daugiausiai sulaukė nepritarimo ne tiek dėl stiliaus, kiek dėl jų erotiškumo. Vienas Vienos secesijos oficialaus žurnalo numeris, kuriame buvo publikuoti G. Klimto paruošiamieji piešiniai „Medicinos“ paveikslui, buvo konfiskuotas dėl viešosios moralės įžeidimo. Trečiasis paveikslas „Jurisprudencija“ buvo pademonstruotas 1903 m. Vienos secesijos suorganizuotoje G. Klimto retrospektyvinėje parodoje ir iššaukė taip pat nevienareikšmę vertintojų reakciją. 1905 m. G. Klimtas nutraukė susitarimą dėl paveikslų ir atsiėmė juos iš Kultūros ministerijos; padedamas draugų, grąžino jam sumokėtus išankstinius honorarus (šie paveikslai sudegė 1945 m. Antrojo pasaulinio karo metu ir žinomi iš fotografijų^[1]). Tais pačiais metais G. Klimtas išstojo iš Vienos secesijos.

XX a. pradžioje G. Klimtas buvo garsiausiu Vienos dailininku. Žinoma, kad jis rūpinosi fizine sveikata, priklausė irkluotojų klubui, sportavo su svarmenimis. Jis turėjo daug meilužių pozuotojų. Daugiausiai bendravo su Emilie Louise Flöge, kuriai kūrė kostiumus pardavimui. Dailininkas leido vasaras prie Aterio ežero, kur sukūrė serijas peizažų. G. Klimtas įkūrė naują dailininkų grupę, kurios pirmoji paroda 1908 m. įvyko Vienoje. Šios parodos metu Austrijos valstybinė galerija įsigijo garsiausiu G. Klimto paveikslu įvardijamą „Bučinį“, nepaisant jo erotinio charakterio. 1910 m. G. Klimtas dalyvavo Venecijos bienalėje, 1917 m. buvo išrinktas Vienos ir Miuncheno dailės akademijų garbės nariu. Po 1917 m. Kalėdų dailininkas keliavo į Rumuniją. Grįžus į Vieną, 1918 m. sausio 11 d. jį ištiko širdies smūgis. Dailininkui buvo paralyžuota dešinė kūno pusė. G. Klimtas buvo perkeltas į ligoninę, kur mirė 1918 m. vasario 6 dieną nuo plaučių infekcijos. G. Klimto brandžiojo laikotarpio kūriniai primena mozaikas, yra dekoratyvūs. Naudotas auksas artina juos su viduramžių Bizantijos paauksuotų ikonų vaizdavimu. G. Klimtas laikomas vienu ekspresionizmo pirmtakų, jis įtakojo ir rėmė E. Šylę. G. Klimto sukurtas Adelės Bloch-Bauer portretas 2006 m. buvo parduotas už 135 mln. JAV dolerių ir sumušė brangiausiai parduoto paveikslo rekordą.^[2]