Gumelnicos kultūra

Gumelnicos kultūra
5000 m. pr. m. e. – 2700 m. pr. m. e.
Dab. valstybės šiaurės rytų Bulgarija, rytų Rumunija, Moldavija
Ist. regionas rytų Dakija
Amžius neolitas, bronzos amžius

Gumelnicos kultūra – eneolito archeologinė kultūra, pavadinta 1925 m. archeologo V. Dumitresku prie Dunojaus kairiojo kranto atrastos Gumelnicos gyvenvietės (Rumunija) vardu.

Arealas redaguoti

Gumelnicos kultūra 5 tūkstantmetyje pr. m. e. – 3 tūkstantmečio pr. m. e. pradžioje buvo paplitusi Balkanų pusiasalyje, dab. Bulgarijos, Rumunijos Moldavijos ir Ukrainos Odesos srities teritorijose. Ji nuo Juodosios jūros pakrančių plito į rytus, iš Vidurio Bulgarijos – į vakarus, nuo Dunojaus deltos – į šiaurę, nuo Trakijos – į pietus.

Kultūra redaguoti

Gumelnicos kultūros žmonės gyveno vadinamosiose teli tipo (Karanovas, Harspva, Bordušani), kartais įtvirtintose gyvenvietėse. Kai kuriose jų kultūrinio sluoksnio storis siekia 6 m. Žinoma apie 1000 Gumelnicos kultūros gyvenviečių. Statėsi stačiakampius namus.

Vertėsi žemdirbyste. Naudojo varinius kirvius ir ylas, titnaginius strėlių antgalius, akmeninius plokščius gludintus kirvius, kaulinius (ylas, kaltus) įrankius ir ginklus, pilkai juodą gludintą ir raudonai rudą bei pilkai žalią grubią keramiką. Šiuo laikotarpiu pasirodė pirmieji auksiniai dirbiniai – daugiausia papuošalai, paplito molinės gyvūnų ir moterų statulėlės. Gyvenvietėse rasta daug įvairių keraminių dirbinių, puoštų raižiniais, smulkiais lipdiniais, dažytų ar pieštų grafiti, antropomorfinių pavidalų indų, molinių dievukų, gausiai iš kaulo ar briedžio rago darytų įrankių.

Mirusieji laidoti po vieną, dažniausiai paguldyti ant šono. Varnos nekropolyje (Bulgarija) rasta turtingų kapų, kurie rodo buvus socialinę diferenciaciją. Ilgainiui teritorijoje į pietus nuo Balkanų (Dikili Taše, Sitagoris) iki KarpatųBojano kultūros, Maritos kultūros ir Karanovo kultūros susiklostė lokalinė Gumelnicos–Karanovo kultūrinė grupė, kartais laikoma Karanovo kultūros šeštuoju periodu.[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Gumelnicos kultūra. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 281 psl.