Gulbė giesmininkė

Cygnus cygnus
Apsauga: 3(R) – Reta rūšis

Gulbė giesmininkė (Cygnus cygnus)

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Karalystė:	Gyvūnai ( Animalia)
Tipas:	Chordiniai ( Chordata)
Klasė:	Paukščiai ( Aves)
Būrys:	Žąsiniai paukščiai ( Anseriformes)
Šeima:	Antiniai ( Anatidae)
Gentis:	Gulbės ( Cygnus)
Rūšis:	Gulbė giesmininkė ( Cygnus cygnus)

Binomas

Cygnus cygnus
Linnaeus, 1758

Gulbės giesmininkės (Cygnus cygnus)
paplitimo arealas
(žemėlapis pasenęs, netikslus)

. perėjimų

. sėslios

. žiemavietės

Gulbių giesmininkių trimitavimas

Gulbė giesmininkė (Cygnus cygnus) – žąsinių (Anseriformes) būrio, gulbių (Cygnus) genties labai stambus vandens paukštis.

Gulbės giesmininkės jauniklio „portretas“, kuris dar „dėvi“ tamsiai pilkšvą apdarą

Išvaizda redaguoti

Apdaras baltas. Išvaizda labai panaši į sibirinę mažąją gulbę, tik už ją pastebimai didesnė ir ilgesniu kaklu. Pavasarį ir vasarą kai kurių suaugusių individų kaklo ir galvos apdaras įgauną šviesiai rudą atspalvį. Plaukiodama kaklą (arba bent jo didžiąją dalį) laiko ištiesusi vertikaliai į viršų. Nuo kitų gulbių atskiriama ir iš snapo. Jo pagrindas geltonas, o jo galas (mažiau nei pusė snapo) – juodas. Riba tarp juodos ir geltonos dalių eina per šnerves, sudarydama smailų kampą su snapo kraštu.

Jaunikliai pilki – mažiau rudi nei nebylės gulbės ir šiek tiek šviesesni nei mažosios. Ta snapo dalis, kuri suaugusių esti juoda, jauniklių būna neryškiai rusva.

Kūno matmenys redaguoti

Tai vienas stambesnių pasaulio paukščių: Lietuvoje 2-as pagal kūno svorį (šiek tiek stambesnės tik gulbės nebylės) paukštis, pasaulyje 9-as pagal kūno svorį skraidantis paukštis, ir 19-as pagal kūno svorį tarp visų paukščių rūšių.

Gulbių giesmininkių patinai stambesni už pateles.

patinų svoris 7,2–15,5 kg
patelių 5,6–13,1 kg
kūno ilgis 140–165 cm
sparnų ilgis 56,2–63,5 cm
abiejų išskleistų sparnų ilgis 205–243 cm
snapas 9,2–11,6 cm
čiurna 10.4–13 cm

Gulbės giesmininkės ir sibirinės mažosios gulbės išvaizdos skirtumai redaguoti

Nepatyrusiam žmogui, gulbės giesmininkės ir sibirinės mažosios gulbės skirtumus iš pirmo žvilgsnio įžvelgti sunkoka. Gulbių giesmininkių mažesnė snapo priekinė dalis juoda, didesnė nuo snapo pagrindo iki šnervės yra geltona. Sibirinės mažosios gulbės didesnė pusė snapo priekinė dalis yra juoda, o mažesnė geltona dalis prie pagrindo nesiekia šnervės. Gulbės giesmininkės didesnės už sibirines mažasias gulbes. Gulbių giesmininkių kaklas ilgesnis, galva pailgesnė, pas sibirines mažasias gulbes galva apvalesnė, trumpesnis kaklas, juodos kojos.

Gulbės giesmininkės ir gulbės nebylės išvaizdos skirtumai redaguoti

Gulbės giesmininkės ir gulbės nebylės labai panašios išvaizda, ypač plunksniniu apdaru. Pagrindinis skirtumas, kad gulbės giesmininkės snapas yra geltonas, be to, ji neturi gumbo virš snapo. Gulbės nebylės snapas – oranžinis ar rausvai oranžinis, virš snapo – juodas gumbas. Dydžiu skiriasi nežymiai, kadangi gulbė giesmininkė tik nežymiai mažesnė ir lengvesnė už Gulbę nebylę.

Paplitimas pasaulyje redaguoti

Gulbės giesmininkės yra miškatundrių ir taigos gyventojos. Jos peri šiaurinės Eurazijos vidutinių platumų, subpoliarinio klimato juostose, žiemoja Eurazijos vidutinių platumų ir paatogrąžių klimato juostose.

Anksčiau perėjusios Skandinavijoje, Suomijoje, Estijoje, Rusijos šiaurėje, jos pradėjo plisti ir į kitas, esančias piečiau teritorijas. XXI a. antrame dešimtmetyje Europoje, pietinės jų populiacijos peri vidurio ir vakarų Lenkijoje.

Paplitimas Lietuvoje redaguoti

Lietuvoje gulbės giesmininkės perėti pradėjo tik XX a. pabaigoje, nors Latvijoje ji perėjusi jau kokiu dešimtmečiu anksčiau. Jų populiacija Lietuvoje prasidėjo nuo kelių porų, o 2018 m. duomenimis, Lietuvoje jau perėjo apie 130–150 gulbių giesmininkių porų.

Anot Lietuvos ornitologų draugijos direktoriaus Liutauro Raudonikio – „nors perimvietėms sąlygos buvo geros, tačiau gulbių giesmininkių plitimas, ko gero, labiau siejamas su jų ir kitų žiemojančių paukščių apsauga Vakarų Europoje: Vokietijoje, Danijoje, Olandijoje, Belgijoje. Šiose šalyse sustiprinus paukščių migrantų apsaugą, gulbės giesmininkės turi galimybę sėkmingai peržiemoti, populiacijos būklė labai pagerėjo ir jos pradėjo plisti. Lietuvoje tai buvo nauja perinti rūšis, nors laikinai viešnagei migracijų metu gulbės giesmininkės pas mus reguliariai apsistodavo“.^[2]

Pavienės perinčios poros ir nedidelės jų populiacijos randamos įvairiuose rajonuose. Migracijų metu dažnesnė vakarinėje šalies dalyje. Dideli pulkai aptinkami ir didžiuosiuose Sūduvos ežeruose. Nedaug paukščių žiemoja Baltijos pajūryje ir neužšalusiuose didesnio ploto sekliuose vidaus vandenyse.

Gulbės giesmininkės Lietuvoje pirmiausia pradėjo perėti žuvininkystės tvenkiniuose, apaugusiuose, apleistuose karjeruose, kitose nuošaliose užžėlusiuose vandens telkinukuose.

Migracija redaguoti

Gulbės giesmininkės dažniausiai migruoja, ypač perinčios šaltų žiemų kraštuose. Lietuvoje žiemoja labai retai, pasilieka nebent pavienės poros. Šiek tiek dažniau žiemą Lietuvoje gulbes giesmininkes žiemoja Nemune prie Kauno hidroelektrinės. Taip pat Kuršių mariose, kur jos būna tol, kol užšąla marios ir Nemuno deltos apsemtos pievos.

Buveinė redaguoti

Migruodama sustoja įvairiuose vandens telkiniuose. Dažniausiai peri sekliuose žoliniais augalais gausiai apaugusiuose ežeruose ir tvenkiniuose. Estijoje peri aukštapelkių ežeriukuose, t. y. būdingose šiaurės kraštams buveinėse. Žiemoja neužšalusiuose dideliuose vandenyse.

Gyvenimo būdas, perėjimas redaguoti

Gulbės giesmininkės susiporuoja visam gyvenimui. Balandžio – gegužės mėn. patelė padeda 4-6 (retai 7) baltus ar gelsvo atspalvio kiaušinius. Peri patelė 30 – 40 parų. Jaunikliai išsirita ne vienu metu, dažniausiai gegužės – birželio mėnesiais. Savo jauniklius gulbė giesmininkė į atvirus vandenis išveda tik tada, kai šie jau būna gerokai ūgtelėję. Skraidyti jie pradeda sulaukę apie 4 – 5 mėn. amžiaus.

Mityba redaguoti

Minta augaliniu maistu bei įvairiais vandens bestuburiais.

Giesmė redaguoti

Gulbių giesmininkių giesmės melodingos ir garsios. Jų giesmė vėlų ir tylų vakarą skamba ypač įspūdingai. Gražiausios giesmės skamba per jų tuoktuves, kuomet patinas gieda ir demonstruoja savo grožį, norėdamas sužavėti patelę.

Gulbės giesmininkės skrisdamos tarpusavyje komunikuoja garsiai klykaudamos, panašiai kaip pilkosios gervės. Klykavimas ypač gerai ir iš toli girdimas vėlų vakarą, kai gamtoje tyla. Klykauja jos ir tada, kai skrenda, kad neatsiskirtų nuo pulko, nepasiklystų rūke ir panašiai.

Santykiai su kitais paukščiais ir žmonėmis redaguoti

Gulbės giesmininkės be galo aršios kovotojos ir patinas aršiai gina savo teritoriją nuo savo gentainių. Jeigu gulbė giesmininkė užsiėmusi teritoriją, gulbei nebylei nėra šansų sugyventi su ja ir dažniausiai gulbės nebylės laimi kovą dėl teritorijos su gulbėmis nebylėmis. Tačiau gulbių giesmininkių ir gulbių nebylių susidūrimai nėra labai dažni, nes abi rūšys dažniausiai peri esant skirtingoms sąlygoms. Bet abiem rūšims patinka žuvininkystės tvenkiniai, tik juose yra didžiausia tikimybė, kad gulbės giesmininkės ir gulbės nebylės susitiks.

Su kitų paukščių rūšimis (išskyrus gulbes nebyles) sugyvena gerai.

Gulbė giesmininkė yra baikštesnė nei gulbė nebylė. Gulbių giesmininkių patinai gindami savo teritoriją žmogaus nepuola, net vengia, o jei pastebi – slepiasi. Perėti renkasi nuošalesnes vietas, kur lankosi nedaug žmonių. Žiemojimo metu prie žmonių paprastai nesiartina ir papildomo maisto neima.

Nykimo pavojus redaguoti

Nors gulbių giesmininkių XXI a. antrame dešimtmetyje Lietuvoje daugėja, bet joms išlieka potenciali nykimo grėsmė dėl jos elgsenos ypatumų veisimosi metu, bei dėl nedidelio kiekio potencialių veisimosi buveinių.