Grigalius VII (apie 1020 m. Sovana, Italija1085 m. gegužės 25 d.) – Romos katalikų bažnyčios popiežius nuo 1073 m. balandžio 22 d. iki mirties. Tikrasis vardas Hildebrandas Bonizi arba Ildebrando Aldobrandeschi di Soana.

Grigalius VII
lot. Gregorio VII
157-asis Popiežius
Gimimo vardas it. Ildebrando Aldobrandeschi di Soana
arba it. Hildebrand Bonizi
Gimė 1020 m.
Sovana, Italija
Mirė 1085 m. gegužės 25 d. (~65 metai)
Palaidotas (-a) Salerno katedra
Tautybė italas
Popiežiaus herbas
Popiežiaus herbas
157-asis Popiežius
Išrinktas 1073 m. balandžio 22 d.
Baigė 1085 m. gegužės 25 d.
Pirmtakas Popiežius Aleksandras II
Įpėdinis Viktoras III
Vikiteka Grigalius VII

Vienas žymiausių popiežių reformatorių, geriausiai žinomas dėl savo vaidmens kovoje prieš Šventosios Romos imperijos imperatorių Henriką IV. 1584 m. popiežiaus Grigaliaus XIII beatifikuotas, 1728 m. popiežiaus Benedikto XIII 1606 m. paskelbtas šventuoju, šventė – gegužės 25 d.

Biografija redaguoti

Gimė mažame Toskanos Groseto provincijos miestelyje Sovanoje, žemvaldžių šeimoje, priklausiusioje kilmingai Aldobrandeči giminei. Jis buvo išsiųstas mokytis į Romą pas dėdę, šv. Marijos vienuolyno, stovėjusio ant Aventino kalvos, abatą. Ten tapo benediktinų vienuoliu.

Kai imperatorius Henrikas III 1047 m. nuvertė popiežių Grigalių VI ir ištrėmė jį į Kluni, Hildebrandas išvyko kartu su juo, buvo jo kapelionas. Gyvendamas Vokietijoje gavo gerą išsimokslinimą, turėjusį didelės įtakos jo tolesniam gyvenimui. Savo studijas jis tęsė Kelne, kol su popiežiumi Leonu IX 1049 m. grįžo į Romą, pradėjo dirbti Romos kurijoje, tapo subdiakonu bei Vatikano reikalų tvarkytoju. Jo darbo kurijoje metu popiežiais buvo Viktoras II, Steponas IX, Mikalojus II ir Aleksandras II.[1]

Išrinktas popiežiumi įvykdė reformas, vadinamas grigališkosiomis. Reformų nuostatos išdėstytos 1075 m. dokumente Dictatus Papae, jomis tik popiežiui suteikta teisė karūnuoti imperatorių, skirti vyskupus, kurti vyskupijas, uždrausta simonija – bažnytinių pareigybių pirkimas ir prekyba šventomis relikvijomis. 1074 m. kovo 9 d. galutinai uždraustos dvasininkų santuokos, pasaulietinė investitūra, daugiau įgaliojimų suteikta nuncijui.

 
Grigaliaus VII kapas Salerno katedroje

Siekė, kad bažnytinėse apeigose, įskaitant ir Biblijos skaitymą, būtų vartojama tik lotynų kalba. Manyta, jog lotynų kalba sustiprins Moravijos ir Romos santykius.

Jis kovojo su imperatoriumi Henriku IV ir kitais reformų priešininkais, vedusiais dvasininkais, kunigaikščiais. Imp. Henrikas IV, netekęs įtakos Bažnyčiai, 1076 m. Vormse jį paskelbė neteisėtai išrinktu. Grigalius VII 1077 m. privertė Henriką IV atgailauti, bet šis 1080 m. su dalimi vokiečių vyskupų išrinko popiežiumi Ravennos arkivyskupą Vilbertą (antipopiežius Klemensas III) ir 1084 m. užėmė Romą. Grigalius VII pasitraukė į Salerną.

Romos katalikų bažnyčios vadovai
Pirmtakas
Popiežius Aleksandras II
  Popiežius
Grigalius VII

1073-1085
Įpėdinis
Popiežius
Viktoras III

Nuorodos redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  • Mansi, Gregorii VII registri sive epistolarum libri. Sacrorum Conciliorum nova et amplissima collectio. Florence, 1759.

Išnašos redaguoti

  1. Grigalius VII. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VII (Gorkai-Imermanas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2005. 161 psl.