Gravimetrija

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Gravimetrija – geofizikos šaka, matuojanti įvairių žemės paviršiaus taškų laisvojo kritimo pagreitį g, tirianti jo matavimo metodus ir instrumentus. Laisvojo kritimo pagreičio matavimai naudojami Žemės formai, jos gelmių ir viršutinio sluoksnio sandarai nustatyti, navigacijai. Absoliutinis laisvojo kritimo pagreitis apskaičiuojamas pagal laisvai krintančių kūnų pagreičio arba laisvai svyruojančios svyruoklės periodo matavimą. Santykinis laisvojo kritimo pagreitis apskaičiuojamas pagal išmatuotų laisvojo kritimo pagreičio skirtumą tiriamajame ir atramos punkte. Matuoti galima svyruoklės svyravimo periodą, svyruoklės ištempimo ilgį ir jėgą, kvarcinio siūlo sukimo jėgą (gravimetras). Žinant bent vieno taško g vertę, galima apskaičiuoti kitų taškų g vertę. Pagrindine g verte laikoma 1898–1904 Potsdamo atramos punkte nustatyta laisvojo kritimo pagreičio absoliutinė vertė (981 274 mGal). Beveik visoje Žemėje sukurtas Potsdamo sistemos atramos taškų tinklas.

Gravitacijos Žemės anomalijos (iš GRACE palydovo misijos).

Gravimetrijos šakos

• Geodezinė gravimetrija – nustato Žemės formą, geoido ir lygio paviršius, orometrinius, normalius, dinaminius ir artutinius žemės paviršiaus aukščius.
• Regioninė gravimetrija – tiria atskirų teritorijos gravitacijos lauko anomalijų (gravitacijos anomalijos) išdėstymą, jų intensyvumą. Ji padeda spręsti geologinės sandaros klausimus, parinkti gręžinių vietas, tolesnio tyrimo metodus.
• Žvalgybinė gravimetrija daro detalius gravimetrinius tyrimus ir betarpiškai padeda surasti naftos, dujų, druskų ir kitų naudingų iškasenų telkinius (gravimetrinė žvalgyba).