Graužikai (Kelmė)
| Graužikai | ||
|---|---|---|
  Graužikai |
||
| 55°40′44″š. pl. 22°52′01″r. ilg. / 55.679°š. pl. 22.867°r. ilg. | ||
| Apskritis |  Šiaulių apskritis
| |
| Savivaldybė |  Kelmės rajono savivaldybė
| |
| Seniūnija | Kelmės apylinkių seniūnija | |
| Gyventojų | 27 | |
Graužikai – kaimas Kelmės rajono savivaldybėje, 7 km į šiaurės vakarus nuo Kelmės. Išlikę Graužikų dvaro fragmentai.
Geografija redaguoti
Gyvenvietė išsidėsčiusi rajono centre, ją patogiausiai pasiekti krašto kelyje 158 Kelmė–Užventis ties Aukštmiškiu arba Apelkyje pasukus vietiniais keliais į šiaurę. Graužikų vakaruose teka upė Ramočia, rytuose dunkso 184 m aukščio kalva, vadinama Žvėryno kalnu (spėjama, kad viduramžiais, ant šios kalvos uždegę laužus, vietos gyventojai taip signalizuodavo netolimos Šatrijos kalno pilies gynėjams apie besiartinančius kryžiuočius).
Istorija redaguoti
Graužikų dvaras buvo žemaičių bajorų Putvinskių tėvonija (išsaugotas 1863 m. sukilėlių ąžuolas, po kuriuo rinkosi Rapolo Putvinskio suburti sukilėliai). Jį XIX a. pab. valdė R. Putvinskio sūnus Vladas su žmona Emilija. Tai buvo vienas iš draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centrų Žemaitijoje. Veikė slapta lietuviška mokykla, kurioje mokė dvare šeimininke tarnavusi rašytoja Žemaitė. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą 218 hektarų ūkis garsėjo pažangiomis darbo technologijomis ir demokratiškais darbo santykiais.[2] Nepriklausomos Lietuvos laikais, 1923–1928 m. Graužikų dvaras tapo pavyzdiniu. Nuo 1920 m. ant Žvėryno kalno per Jonines Šaulių sąjungos nariai organizuodavo šventes, per kurias į iškilusį aukurą svečiai įmūrydavo akmenis iš jų gimtųjų vietų. Į vieną iš švenčių buvo atvykęs ir Prezidentas Antanas Smetona.
Kai 1929 m. šeimininkas Vladas Putvinskis-Pūtvis mirė, valdas perėmė jo sūnus Vytautas. Tuo metu dvare veikė klubas–skaitykla ir muziejus, į susirinkimus rinkdavosi apylinkės žmonės. Ant Žvėryno kalno ketinta pastatyti Vlado Putvinskio–Pūtvio atminimo bokštą.
Raudonajai armijai įžengus į Lietuvos Respubliką, Putvinskiai pajuto pavojų ir šeimos vertybes paslėpė užkasdami. 1941 m. birželio viduryje jie buvo suimti ir ištremti į Sibirą.
Po Antrojo pasaulinio karo nacionalizuotos dvaro valdos buvo įjungtos į vietinį kolūkį. Lietuvoje atkūrus Nepriklausomybę, dvaro valdos grąžintos Vlado Putvinskio–Pūtvio provaikaičiams. Atkastas Putvinskių šeimos archyvas, jis perduotas Šiaulių Aušros muziejui.[3] Išliko dvaro sodyba ir senojo parko su liepų alėja fragmentai.[4] Tebeauga ąžuolas, kuris buvo pasodintas 1929 m. mirus Vl. Putvinskiui–Pūtviui. Dabartiniu metu kaime gyventojų sumažėjo, 1994 m. buvo uždaryta Graužikų pradinė mokykla.[5]
2012 m. lokalinės ekspedicijos metu Graužikų istoriją tyrė Ramutė Masiulienė.[6]
Gyventojai redaguoti
 | ||||||||||
| 1902 m.[7] | 1923 m.sur.[8] | 1959 m.sur.[9] | 1970 m.sur.[10] | 1979 m.sur.[11] | 1989 m.sur.[12] | 2001 m.sur.[13] | 2011 m.sur.[14] | 2021 m.sur.[15] | ||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
| 33 | 52 9 (viensėdyje) 43 (dvare) |
83 | 116 | 93 | 56 | 57 | 39 | 27 | ||
| ||||||||||
Žymūs žmonės redaguoti
- Stasys Gliaudys – Lietuvos lepidopterologas, Šiaulių miesto garbės pilietis;
- Vladas Rimkus – per 1969 m. Dauguvos potvynį gelbėdamas žmones Rygoje žuvęs Tarybinės armijos kareivis. Jo garbei 1973 m. poetas Juozas Nekrošius ir kompozitorius Mindaugas Tamošiūnas sukūrė populiarią dainą „Vaikinas nuo Kražantės“. Žuvusio kario atminimui nuo 1974 m. kasmet rengiamas bėgimas „Graužikai–Kelmė“.[16]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Aldonas Pupkis, Marija Razmukaitė, Rita Miliūnaitė. Vietovardžių žodynas. – Vilnius, Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2002. ISBN 5-420-01497-1. // (internetinis leidimas) [sudarytojai Marija Razmukaitė, Aldonas Pupkis]. ISBN 978-9955-704-23-2.
- ↑ Regina Musneckienė. Pakėviškė dar mena Putvinskių dvarą // skrastas.lt
- ↑ Oksana Laurutytė. Putvinskių archyvas galėjo atitekti sukčiams
- ↑ Graužikų dvaro parkas Archyvuota kopija 2016-08-01 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Kelmės r. Graužikų pradinė mokykla Archyvuota kopija 2018-08-04 iš Wayback Machine projekto.
- ↑ Alfonsas Alijošius. Apie Kelmės 2012 m. lokalinių tyrimų ekspediciją
- ↑ Алфавитный списокъ населенныхъ мѣстъ Ковенской губерніи. – Ковна, Тіпографія Губернскаго Правленія, 1903.
- ↑ Lietuvos apgyventos vietos: pirmojo visuotinojo Lietuvos gyventojų 1923 m. surašymo duomenys. Kaunas: Finansų ministerija. Centralinis statistikos biūras, 1925.
- ↑ Graužikai. Mažoji lietuviškoji tarybinė enciklopedija, T. 1 (A–J). Vilnius, Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1966, 590 psl.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės 1959 ir 1970 metais (Visasąjunginių gyventojų surašymų duomenys). Vilnius: Centrinė statistikos valdyba prie Lietuvos TSR Ministrų tarybos, 1974.
- ↑ Lietuvos TSR kaimo gyvenamosios vietovės (1979 metų Visasąjunginio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos TSR Centrinė statistikos valdyba, 1982.
- ↑ Kaimo gyvenamosios vietovės (1989 metų Visuotinio gyventojų surašymo duomenys). Vilnius: Lietuvos Respublikos Statistikos departamentas, 1993.
- ↑ Šiaulių apskrities gyvenamosios vietovės ir jų gyventojai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2003.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2011 metų gyventojų ir būstų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2013. Suarchyvuota 2022-04-08.
- ↑ Gyventojai gyvenamosiose vietovėse: Lietuvos Respublikos 2021 metų gyventojų surašymo rezultatai. Vilnius: Statistikos departamentas, 2022.
- ↑ Algimantas Armalis. „Vaikinas nuo Kražantės“
Šaltiniai redaguoti
- 2017 08 19 – Putvinskiečiai Graužikuose Archyvuota kopija 2018-08-04 iš Wayback Machine projekto.