Granatsvaidis pistoletas

Granatsvaidis pistoletas – pistoletas, pritaikytas iššauti specialų šovinį, kuris vietoj kulkos turi granatą. Granata gali būti kalibrinė (užtaisius pistoletą granata būna vamzdžio viduje) ar superkalibrinė (granata netelpa į vamzdį, nes jos kalibras didesnis nei vamzdžio kalibras).

Granatsvaidžius pistoletus sukūrė vokiečių konstruktoriai iš 26 mm signalinių pistoletų.

Šiuolaikinis 40 mm granatsvaidinis pistoletas Heckler & Koch HK69A1

Leuchtpistole kaip granatsvaidis

Pirmas tokio tipo vokiečių ginklas buvo 26 mm lygiavamzdis granatsvaidis pistoletas Kampfpistole, kurį sudarė:

• signalinis pistoletas Leu. P (1928 m. ar 1934 m. F. Walther’io modeliai)
• petinė atrama, prijungiama prie pistoleto
• granatos:
  • priešpėstinės skeveldrinės 326 LP ir 361 LP
  • prieštankinės kumuliacinės 326 HL/LP ir H.26 LP.

Kompleksas buvo skirtas artimoms kautynėms, kai kautis rankinėmis granatomis per toli, o gintis artilerija – per arti. Taiklumui padidinti pistoletas turėjo prijungiamą petinę atramą su sudedamais paminkštais. Ant vamzdžio buvo įtaisytas sudedamas taikiklis, skirtas dviem šaudymo nuotoliams – 100 ir 200 m.

Pistoleto su petine atrama ilgis buvo 590 mm, masė 2,5 kg (1928 m. modelis su plieniniu vamzdžiu ir rėmu) arba 1,9 kg (1934 m. aliumininis modelis).

Panaudojimas

Pistoletinės skeveldrinės granatos buvo naudojamos šaudyti aukšta trajektorija į pėstininkus iš 70-80 m, slopinti ugnies taškams, daryti praėjimus spygliuotos vielos užtvarose.

26 mm priešpėstinė skeveldrinė granata 326 LP

Ši granata turėjo 4 stabilizatorius ir smūginį kontaktinį sprogdiklį. Kalibrinis granatos šovinys su šia granata būdavo įstatomas per vamzdžio storgalį (taip pat, kaip signaliniais ar šviečiamaisiais šoviniais). Granatos saugiklis išsijungia ir įsijungia sprogdiklis granatai nulėkus 10-12 m nuo ginklo vamzdžio.

Šie šoviniai buvo skirti šaudyti nuotoliais iki 150–250 m, tačiau dideliais nuotoliais šaudant sklaida pernelyg didelė. Apie 100 m nuotoliu šaudydavo lėkšta trajektorija, pradedant 150 m nuotoliu buvo galima šaudyti į taikinius, esančius už priedangos. Šaudyti iš arčiau kaip 50 m buvo draudžiama, kadangi tai būdavo pavojinga pačiam šauliui (skeveldro sklidimo spindulys buvo daugiau kaip 30 m).

Granatsvaidininkams rekomenduodavo miesto kautynėse šaudyti į pastatų langus ir ambrazūras. Iššovus lekiančios granatos nesimatydavo.

26 mm prieštankinės kumuliacinės 326 HL/LP ir H.26 LP

Perdarius 326 LP buvo sukurti du prieštankiniai kumuliaciniai granatų modeliai. Jos turėjo ne plokštelinius, o žiedinius stabilizatorius. Granatos galėjo pramušti iki 50 mm storio šarvus.

60 mm superkalibrinė granata 361 LP

Granatos šovinys buvo sudarytas iš:

• skeveldrinės puolamosios 1939 m. modelio granatos su nuotoliniu sprogdikliu. Tai buvo standartinė rankinė granata.
• specialaus degtuvo, kurį įsukdavo į granatą vietoje standartinio rankinės granatos degtuvo. Specialusis degtuvas buvo nukreipiamasis plastikinis vamzdelis, turintis padegantį mechanizmą (degimo laikas – 4,5 s). Viršutiniame vamzdelio gale buvo kapsulė – detonatorius Nr.8, o apatiniame gale – juodojo parako išsviedžiamasis užtaisas.

Granata buvo skirta šaudyti iki 70-80 m. Skeveldrų kovimo spindulys – 20 m.

Šaudymas šiomis granatomis buvo komplikuotas, kai buvo naudojamas 1934 m. modelio pistoletas su aliumininiu vamzdžiu:

• Prieš šaunant reikėdavo sutvirtinti vamzdį, todėl į vamzdžio storgalį įstatydavo specialią žalvarinę tūtą (įdėklą) su didele anga dugne.
• Granatos šovinį įstatydavo per vamzdžio žiotis (laibgalį), ištraukdavo vielinį saugiklį.
• Atlauždavo pistoleto daužiklį.

Toks užtaisymas ilgai užtrukdavo, todėl kautynėse kareiviams keldavo nemažą pavojų. Kas 100 šūvių reikėdavo valyti žalvarinį įdėklą, kadangi jis užsiteršdavo juodojo parako nuodegomis.

Iššauta lekianti granata matydavosi.

Yra duomenų, kad tokių granatų pagamino 42 800. 1941–1942 m. jas bandė Rytų fronte, po to tobulino.

Šaudant patobulinta granata pistoletui žalvarinio įdėklo nereikėdavo, nes naujosios granatos vamzdelis turėjo metalinį apvalkalą. Granatos lėkimo atstumas padidėjo iki 100 m.

Kampfpistole Z

1942 m. signalinis pistoletas Leu. P buvo perdarytas ir virto pistoletu Kampfpistole Z. Naujasis pistoletas turėjo vamzdį su penkiomis graižtvomis, todėl buvo tikslesnis ir toliau (iki 200 m) šaudė. Kairėje pistoleto pusėje tvirtindavo naują graduotą taikiklį ir spiritinį gulsčiuką.

Pagal išvaizdą Kampfpistole Z mažai skyrėsi nuo Leuchtpistole Leu. P, todėl kairėje pistoleto pusėje, drūtgalyje švytinčiais dažai būdavo įspausta raidė Z (vok. Zug 'graižtva').

Pistoletų gamybos savikaina buvo didelė, nes pistolete buvo naudojami brangūs lengvieji metalai. Pistoletui netiko kiti šaudmenys, todėl pistoletą gaminusios kompanijos Carl Walther ir ERMA pagamino tik 25 000 pistoletų Kmp. Z.

Sprengpatrone-Z

Šis pistoletas šaudė specialia kalibrine granata su spirališkomis keteromis graižtvoms Sprengpatrone-Z. Granatos lėkdavo iki 200 m, skeveldros kaudavo 20 m spinduliu. Granatos šovinys turėjo trumpa (27 mm ilgio) tūtelę, jo niekaip nereikėjo ruošti prieš iššaunant. Pistoleto Leu. P 42 šoviniai (tiek granatiniai, tiek šviečiamieji) netiko.

61 mm prieštankinė kumuliacinė granata 42 LP

Pistoletui Kampfpistole Z buvo skirta nauja superkalibrinė 61 mm prieštankinė kumuliacinė granata 42 LP. Tarybiniais duomenimis ji pramušdavo 50 mm storio šarvą, o vokiečių – 80 mm šarvą iš 75 m. Ši granata apmokytiems vokiečių kareiviams suteikdavo galimybę gana efektyviai kautis su tankais T-34.

Ši granata buvo sudaryta iš korpuso ir vamzdelio, kuris turėjo spiralines briaunas. Granata tiko šaudyti tiek graižtvinius Kampfpistole Z, tiek lygiavamzdžiais signaliniais pistoletais Walther Leu. P. Pistoletas šia granat būdavo užtaisomas be papildomų operacijų.

Vokiečių instrukcijos reikalavo, kad šaudant šiomis granatomis pistoletus reikia atremti į petį naudojant prijungtą petinę atramą, kadangi šovinys buvo galingas.

Sturmpistole

Universalumo problemą vokiečių ginklininkai išsprendė paprastai patobulindami signalinį pistoletą Leu. P. Šio pistoleto komplektą jie papildė graižtviniu įvamzdžiu. Įdėjus įvamzdį galima šaudyti graižtvinėmis granatomis Sprengpatrone-Z ir 42 LP, o įvamzdį išėmus – skeveldrinėmis granatomis 358 LP, signaliniais ir šviečiamaisiais šoviniais.

Taip patobulintas pistoletas buvo pavadintas Sturmpistole. Prie pistoleto rankenos irgi buvo tvirtinama atlenkiama petinė atrama, o ant vamzdžio – mova su taikikliu, sugraduotu iki 200 m. 1943–1945 m. Vokietija pagamino daugiau kaip 400 000 įvamzdžių, kad signalinius pistoletus Leu. P būtų galima perdaryti į Sturmpistole.

Šiuolaikiniai grantasvaidiniai pistoletai

Prancūzų policininkas šauna Flash-ball'u

Vienas jų – vokiškas 40 mm Heckler & Koch HK69A1.

Pistoletinį granatsvaidį primena Verney-Carron kompanijos (Prancūzija) gaminamas nemirtinas policijos ginklas Flash – ball, kuris užtaisomas ne granatomis, o guminiais kamuoliais arba kamuoliais su dažais ar ašariniais milteliais.

Nuorodos

• Straipsnis „Боевые и штурмовые пистолеты периода второй мировой войны“ žurnale „Оружие“ (2000 m., Nr. 10 – спецвыпуск „Пехотное оружие Третьего Рейха. Ч.I Пистолеты“, 57-61 psl.).
• WW II German Infantry Anti-Tank Weapons. Kampfpistole & Sturmpistole
• Leuchtpistole/ Kampfpistole/ Sturmpistole^{[neveikianti nuoroda]}