Gipsažemiai
Gipsažemiai (Gypsisols) – sistematinė automorfinių karbonatingų dirvožemių grupė, susidariusi įvairiose dykumų uolienose. Turi gipsinį arba kietą gipsinį diagnostinį horizontą. Paviršiuje būna 3–5 cm storio palvai pilka kieta plutelė (apie 0,7 % humuso), sucementuota gipso ir karbonatų mišinio. Po ja gelsvai rudas apie 10 cm storio šarminės reakcijos pilkšvasis A horizontas, pereinantis į rusvą kietą prizmiškos ar gruntiškos struktūros karbonatinį horizontą. Giliau – gipsinis horizontas, kuriame, be gipso, gali būti ir kitų lengvai tirpstančių kalcio, magnio, natrio druskų.[1]
Gipsažemiai paplitę sausringose vietose, užima apie 1000 mln. ha pasaulio ploto. Paplitę Jungtinių Amerikos Valstijų pietvakariuose, Centrinės Azijos ir Kazachijos lygumose, Artimuosiuose Rytuose, Libijos ir Namibo dykumose, pietų ir vidurio Australijoje.[2]
_.jpg)
Gipsažemiai nederlingi. Auga kserofitai (druskės, saksaūlai, kiečiai, eglūnai). Viršutinis 30 % horizonto gali būti naudojamas nereiklių kultūrų auginimui (smulkūs javai, liucerna, medvilnė ir kt.). Drėkinami būna derlingi, tinka javų, vaismedžių auginimui, tačiau gipsas greitai išplaunamas, dirvožemis suslūgsta, išsigraužia gilios vagos. Dideli gipsožemių plotai naudojami ganymui.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Algirdas Juozas Motuzas. gipsažemiai. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
- ↑ 2,0 2,1 World reference base for soil resources 2014, FAO.