Genčų I Velnio akmuo

Kitos reikšmės – Velnio akmuo.

Koordinatės

55°58′14″š. pl. 21°18′19″r. ilg. / 55.970636°š. pl. 21.305245°r. ilg.

Vieta

Kretingos rajono savivaldybė

Seniūnija

Kretingos seniūnija

Aukštis

1,55 m

Plotas

13 m²

Žvalgytas

1966, 1974, 1993 m.

Registro Nr.

u. k. 12779 / M154

Genčų I akmuo, vadinamas Velnio akmeniu (valstybės saugoma kultūros vertybė: unikalus kodas 12779; senasis vertybės kodas M154) – mitologinis akmuo centrinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje, Genčuose, 0,6 km į rytus nuo kelio Kurmaičiai–Genčai, 50 m į šiaurę nuo Skroblupio ir Šakalės upių santakos, Skroblupio dešiniajame krante.

Akmuo redaguoti

Akmuo didelis, pailgas rytų – vakarų kryptimi, apie 4 m ilgio, 3,55 m pločio, iki 1,55 m aukščio. Plokštumos šiaurės pusėje yra lėkštas, apie 25 cm skersmens ir iki 4 cm gylio įdubimas, primenantis dubenį.^[1] Akmuo suskeldėjęs, jame yra gilių plyšių.

Teritorijos plotas – 13 m².

450 m į pietvakarius yra Genčų II Velnio akmuo.

Istorija redaguoti

Akmuo vadinamas Velnio, Bieso akmeniu. Seniau, išsimaudę Skroblupyje, vaikai bėgdavo ant akmens sušilti saulėje.

Jį kaip kultūros paveldo objektą 1966 m. išaiškino Ignas Jablonskis.^[2]

Žvalgė: 1974 m. – I. Jablonskis, 1993 m. – Vykintas Vaitkevičius.

1993 m. įrašytas į laikiną kultūros ir istorijos paminklų apskaitą, 2000 m. registruotas kultūros vertybių registro mitologinių objektų sąraše, 2005 m. pripažintas valstybės saugomu kultūros paveldo objektu.^[3]

Padavimai redaguoti

Po akmeniu gyvena (susisukęs lizdą) Velnias.
Praeiviams prie akmens pasirodydavo velniukai, lydėdavę juos iki pat namų.
Į akmenį trenkęs Perkūnas ir ištrupinęs įdubimą.^[4]

Literatūra redaguoti

Petras Tarasenka. Pėdos akmenyje. – Vilnius, 1958. – P. 71, Nr. 80

Šaltiniai redaguoti

↑ Julius Kanarskas. Kretingos rajono akmenys, 1989 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 138. – P. 13-14
↑ Julius Kanarskas. Archeologiniai Igno Jablonskio tyrinėjimai. – Kretinga: Kretingos muziejus, 2001. – P. 16-17
↑ „Akmuo vad. Velnio akmeniu II“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2015-08-16.
↑ Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998. – P. 63

Nuorodos redaguoti

Genčų Velnio akmuo I. – Kretingos krašto enciklopedija Archyvuota kopija 2016-03-06 iš Wayback Machine projekto.
Genčų Velnio akmuo - Peržiūra - LIMIS Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto.

[1] Julius Kanarskas. Kretingos rajono akmenys, 1989 m. – Kretingos muziejaus mokslinis archyvas. – F. 4, b. 138. – P. 13-14

[2] Julius Kanarskas. Archeologiniai Igno Jablonskio tyrinėjimai. – Kretinga: Kretingos muziejus, 2001. – P. 16-17

[3] „Akmuo vad. Velnio akmeniu II“. Lietuvos Respublikos kultūros vertybių registras. Nuoroda tikrinta 2015-08-16.

[4] Vykintas Vaitkevičius. Senosios Lietuvos šventvietės. Žemaitija. – Vilnius: Diemedžio leidykla, 1998. – P. 63

[1]

[2]

[3]

[4]