Geležinio Vilko gatvė
| Geležinio Vilko gatvė | |
|---|---|
| |
| Pabaiga (2023) | |
| Gyvenvietė | Vilnius |
| Pradžia | Savanorių-Laisvės prospektų žiedas |
| Pabaiga | Molėtų plentas |
| Atidaryta (-as) | 1978 m., 2008 m. |
| Miesto dalys | Vilkpėdė, Naujamiestis, Lukiškės, Žvėrynas, Saltoniškės, Šnipiškės, Baltupiai, Jeruzalė, Visoriai |
Geležinio Vilko gatvė – antra pagal ilgį Vilniaus gatvė. Prasideda Savanorių-Laisvės prospektų žiede, o baigiasi prie Santaros klinikų. Turi tunelį po Nepriklausomybės aikšte. Gatvėje leidžiamas didžiausias greitis visame Vilniuje – vietomis 80 km/h.
Istorija redaguoti
XX a. septintojo dešimtmečio pradžioje imta planuoti magistralinę gatvę su tiltu per Neries upę ties Vilniaus pedagoginiu institutu[1].
Gatvė pradėta tiesti nuo Kosmonautų ir Raudonosios Armijos prospektų sankryžos XX a. aštuntojo dešimtmečio pr. 1978 m. įrengtas viadukas virš Žemaitės gatvės[2].
XX a. aštuntojo dešimtmečio pab. gatvės dalis prie Vingio parko vadinta Simono Konarskio gatve (netoliese buvusią to paties pavadinimo gatvę), o dalis iki nuo sankryžos su Karolio Požėlos gatve (dab. Alberto Goštauto gatvė) ‒ Karolio Požėlos gatve. 1979 m. gatvės daliai, atsiradusiai dešiniajame Neries upės krante suteiktas Tarybų gatvės vardas.
1979 m. nutiestas Tarybų tiltas ir gatvės dalis iki Žalgirio gatvės, o apie 1980 m. po Tarybų aikšte nutiestas tunelis. 1988 m. rengtame Lietuvos paminklų sąvade gatvės trasa į pietus nuo Tarybų tilto vadintas Pakalnės gatve (pagal netoliese buvusią to paties pavadinimo gatvę)[3].
XX a. devintojo dešimtmečio vid. Tarybų gatvės trasa jau buvo nutiesta iki būsimos Ozo gatvės[4], 1991 m. ‒ iki Didlaukio gatvės[5].
1990 m. Tarybų gatvė pervadinta į Geležinio Vilko gatvę[6].
Apie 1994 m. gatvė pratęsta iki Ateities gatvės, XX a. pab. ‒ iki Plynės gatvės, o 2008 m. ‒ iki Molėtų plento[7][8].
2014 m. atidaryta estakada A. Goštauto ir Geležinio Vilko gatvių sankryžoje[9].
Maršrutas redaguoti
Pastaba: kilometrai skaičiuojami nuo Pietinio aplinkkelio žiedo.
| ||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
,_StVO_2013.svg){kind=small}
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Algimantas Mačiulis. Vytautas Edmundas Čekanauskas. – Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2011. 48-51 psl.
- ↑ https://www.miestai.net/forumas/forum/bendrosios-diskusijos/infrastruktūra-ir-pramonė/keliai-gatvės-autotransportas/6739-vln-vilniaus-tiltai-ir-viadukai?p=1367193#post1367193
- ↑ Administracinių pastatų kompleksas. Lietuvos TSR istorijos ir kultūros paminklų sąvadas, T. 1 (Vilnius). – Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija, 1988. 355 psl.
- ↑ Žemėlapis
- ↑ https://www.miestai.net/forumas/forum/bendrosios-diskusijos/infrastrukt%C5%ABra-ir-pramon%C4%97/miest%C5%B3-vie%C5%A1asis-transportas/7112-vln-vilniaus-vie%C5%A1asis-transportas-archyvas-2008-2012-07/page21
- ↑ Antanas Rimvydas Čaplinskas. Vilniaus gatvės. – Vilnius: „Charibdės“ leidykla, 2000. 179 psl.
- ↑ http://vilnius.penki.lt/maps/Vilnius-laikas.org.jpg
- ↑ https://www.delfi.lt/verslas/transportas/sostines-gelezinio-vilko-gatve-bus-pratesta-iki-moletu-plento.d?id=11824185
- ↑ http://www.diena.lt/naujienos/vilnius/miesto-pulsas/sostineje-atidaryta-gelezinio-vilko-estakada-661280
