Garo katilas – įrenginys, gaminantis garą, kurio slėgis didesnis už atmosferinį.

Dūmų vamzdžių garo katilas
Vandens vamzdžių garo katilas

Klasifikacija redaguoti

Dažniausiai garas gaminamas iš vandens naudojant kūrykloje deginamo kuro šilumą, kartais – elektros energiją (elektriniai garo katilai). Kuru kūrenami garo katilai skirstomi:

  • dūmų vamzdžių garo katilas
  • vandens vamzdžių garo katilas.

Dūmų vamzdžių katilas turi cilindrinį būgną, kurio viduje yra daug vandens apsemtų mažo skersmens vamzdžių; jais leidžiami kūrykloje deginamo kuro deginiai. Vandens vamzdžių katiluose dūmai šildo vamzdžių sistemą, kuria teka vanduo ar vandens ir garo mišinys. Cirkuliacija būna:

  • natūralioji – dėl vandens bei garo ir vandens mišinio nevienodo tankio įvairiose katilo dalyse
  • priverstinė – kai naudojami siurbliai
  • daugkartinė – daugkartinės cirkuliacijos garo katiluose
  • vienkartinė – tiesiasroviuose garo katiluose.

Natūraliosios ir priverstinės daugkartinės cirkuliacijos garo katilas gali būti būgninis, kai garas išsiskiria iš vandens ir garo mišinio būgne. Tiesiasroviai garo katilai būgnų neturi; juose vanduo ir garas juda vamzdžiais tol, kol išgaruoja visas vanduo ir kol perkaitinamas garas.

Pagal paskirtį garo katilai skirstomi į stacionariuosius ir transportinius. Stacionarieji, dažniausiai vandens vamzdžių, garo katilai skirstomi:

  • energetinis garo katilas, gaminantis daugiau kaip 4 MPa slėgio perkaitintąjį garą, naudojamą garo turbinoms elektrinėse sukti
  • pramoninis garo katilas, gaminantis iki 2,3 MPa sotųjį arba šiek tiek perkaitintą garą, naudojamą technologiniams tikslams, pav., garo mašinai sukti
  • šildymo garo katilas, gaminantis sotųjį garą šildymo tikslams.

Svarbiausi parametrai redaguoti

  • Katilo našumas – pagamintas per laiko vienetą garo kiekis
  • garo slėgis
  • temperatūra
  • naudingumo koeficientas.

Istorija redaguoti

Garo katilą 1680 m. išrado D. Papinas (Prancūzija).[1]

Šaltiniai redaguoti

  1. Garo katilas. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004. 434 psl.