Galąstuvas

Galąstuvas – priemonė pjovimo įrankiams aštrinti (galąsti) abrazyviniu būdu.

Galąstuvas peiliams galąsti

Galąstuvas su skylute

Įrankis

Galąstuvai būna rankiniai ir mašininiai, tvirtinami universaliosiose ar specializuotose galandimo staklėse. Juo sudaromi aštrūs naujo arba naudojamo įrankio ašmenys; toks įrankis turi tikslią ašmenų formą, glotnų paviršių ir yra patvaresnis. Metalo pjovimo įrankiams galąsti naudojami abrazyviniai įrankiai, pagaminti iš korundo, silicio, karbido, deimanto, elboro, medienos pjovimo įrankiams – galąstuvai, pagaminti iš gamtinio smiltainio, kvarco, medienos. Yra didelės galios elektrinių galąstuvų, kurių abrazyviniai diskai sukasi 3000 sūkių per minutę greičiu.

Lietuvoje

Lietuvoje galąstuvas pradėtas naudoti I a. Pirmieji galąstuvai buvo įvairaus dydžio smulkiagrūdžio akmens netaisyklingos formos, vėliau mažesni, pailgi. II a. – III a. pradėta naudoti ir nedidelius 6–14 cm ilgio, iki 2–3 cm storio, keturkampio pjūvio, šiek tiek smailesniu galu, dažniausiai su skylute storesniajame gale galąstuvus. Per skylutę įvėrus geležinę arba žalvarinę grandelę jie nešioti prie diržo. Galąstuvų randama piliakalniuose ir gyvenvietėse, kapinynuose vyrams į kapą jie dėti iki XIV a. – XV a.

Greta akmeninių galąstuvų, kuriems gaminti naudotas kvarco smiltainis, kvarcitas, liditas, kai kurie kristaliniai skalūnai, XIX a. antroje pusėje – XX a. naudoti lietiniai ir mediniai. Dar vadintas brūkšte, pustykle. Akmeniniai ir lietiniai galąstuvai buvo pailginto stačiakampio formos (vietos darbo arba įvežtiniai). Medinius mentelės pavidalo, 30–70 cm ilgio galąstuvus valstiečiai gamindavosi iš ąžuolo, kartais iš beržo, gluosnio, uosio. Jie būdavo kryžmiškai išraižyti ir ištepti dervos arba sakų ir smėlio mišiniu, šlynu. Šienaujant galąstuvas buvo užkišamas už kelnių juosmens, juostos, diržo, nešiojamas kišenėje, drobiniame arba odiniame kapšiuke ar mediniame prie diržo pakabintame indelyje – šliutėje. Prieš pustant dalgį galąstuvas sudrėkinamas vandeniu, patrinamas į smėlį.