Gėda
Gėda – moralinis jausmas, kuris atsiranda dėl paties žmogaus ar jam artimų žmonių netinkamo moralinio elgesio. Poelgių, sukeliančių gėdą, turinys kinta priklausomai nuo visuomenės aprobuotų dorovės normų. Gėda išgyvenama kaip kankinantis neramumas, nepasitenkinimas savimi, apgailestavimas dėl netinkamo elgesio ar jo smerkimas. Išgyvenimai paprastai atsispindi žmogaus išorėje – nukreipiamos akys, parausta veidas, pakinta odos spalva.[1]
Neurofiziologija redaguoti
Su gėdos jausmu siejamas nykščio dydžio audinys, esantis priekinėje dešiniojo smegenų pusrutulio dalyje, vadinamoje Brodmano 33-iosios srities priekine juostine smegenų žieve.
Susigėdus žmonėms pakyla kraujospūdis, padažnėja širdies plakimas, pakinta kvėpavimas. Žmonės, kurių vidinė priekinė smegenų žievės dalis yra neurologiškai pažeista, reaguoja abejingiau. Ši smegenų dalis leidžia nuspėti elgesį: kuo ji mažesnė, tuo mažiau gėdos žmogus patiria. Išsiaiškinus, kaip žmogus gali prarasti gėdos jausmą ir nustačius už tai atsakingą smegenų dalį, galima anksčiau diagnozuoti tam tikras neurodegeneracines ligas.[2]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Gėda. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija, IV t. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 1978. T.IV: Gariga-Jančas, 23 psl.
- ↑ Kur atsiranda gėda
|
Šis su psichologija susijęs straipsnis yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |