Frydrichas Martensas
vok. Friedrich Martens
1900 m.
Gimė 1845 m. rugpjūčio 27 d.
Pernu, Livonijos provincija
Mirė 1897 m. birželio 22 d. (51 metai)
Valkas, Rusija
Tautybė rusas
Sutuoktinis (-ė) Katarina Marija Luiza Tuhr
Vaikai 4 vaikai
Veikla teisininkas tarptautininkas, diplomatas
Sritis tarptautinė teisė
Organizacijos Sankt Peterburgo universiteto Teisės fakultetas
Pareigos profesorius
Išsilavinimas daktaras
Alma mater Sankt Peterburgo universitetas
Doktorant. vadovas Ignatijus Ivanovskis (1807-1886)
Žinomas (-a) už teisėtyrininkas tarptautininkas
Žymūs apdovanojimai

garbės daktaro laipsnis, Baltojo Erelio ordinas

Vikiteka Friedrich Martens

Frydrichas Fromholdas Martensas (vok. Friedrich Fromhold Martens; 1845 m. rugpjūčio 27 d. Pernu, Livonijos provincija, Rusija (dab. Estija) – 1909 m. birželio 20 d. Valke, tuometinė Rusija) – rusų teisininkas, teisėtyrininkas tarptautininkas, humanitarinės teisės specialistas, Rusijos diplomatas derybininkas.

Biografija redaguoti

Jaunystė redaguoti

 
Martenso magistro darbas (1869 m.)

Frydrichas Fromholdas Martensas buvo jauniausias vaikas šeimoje. Dėl tėvų kilmės ginčijamasi. Keliose senesnėse vokiškose publikacijose nurodoma, kad jie buvo vokiečių baltai. Rusiškuose bei estiškuose šaltiniuose daroma prielaida, kad buvo estai. Tai pagrindžiama ypač tuo, jog vokiečių baltai tuometiniame laikotarpyje paprastai priklausydavę aukštesniam socialiniam sluoksniui. Martenso tėvas, priešingai, buvo siuvėjas. Šeima gyveno paprastai. Martensas buvo auklėjamas ir mokomas vokiškai, kas atsižvelgiant į kultūrinę vokiečių kalbos reikšmę Livonijos regione netg ir gyventojams estams nebuvo neįprastas dalykas (pavyzdžiui, vokiečių kalba iki 1893 m. buvo dėstoma Estijos Tartu universitete, iki kol ją rusifikacijos metais pakeitė rusų kalba. Laisvai mokėjo estiškai[1]. Pasak estų teisininko dr. L. J. Lesmento, Martensas buvo kilęs iš estų šeimos, ką patvirtina bažnytinių knygų įrašai[2].

Priklausomai nuo kalbos ir istorinio konteksto Martenso vardas ir pavardė įvairiose publikacijose rašomas skirtingai. Vokiškoji pavardė, kurią gavo gimdamas, yra „Friedrich Fromhold Martens“, kartais rašoma ir kaip „Friedrich Frommhold Martens“. Vėliau Martensas pasikeitė į rusišką (rus. Фёдор Фёдорович Мартенс, mokslinė transliteracija lotynizuota rusų kalba – Fёdor Fёdorovič Martens; pagal rusiškų pavardžių rašymo vokiečių kalba susitarimus rašoma „Fjodor Fjodorowitsch Martens“, anglų kalba – „Fedor Fedorovich Martens“ bei „Fyodor Fyodorovich Martens“). Be to, pats Martens savo pavardę nuo XIX a. 8 deš. Savo darbuose rašęs kaip „Friedrich von Martens“, prancūzų kalba – „Frederic de Martens“. Priežastis – tikėtinai dėl tarnybinės karjeros, sąlygojančios ir atitinkamą aukštesnį socialinį ir asmeninį statusą visuomenėje. Forma „Friedrich Freiherr von Martens“ taip pat kartais yra vartojama kaip ir, pvayzdžiui, vokiškame jo disertacijos vertime rašomas variantas „Friedrich Fromholz von Martens“. Freihero titulas, kitaip nei grafo titulas carinėje Rusijoje patekus į nobilitetą, nesuteikiamas, o rezervuojamas tik senesniajai vokiečių baltų arba švedų-suomių kilmingiesiems. Nobilitacija Martenso atveju taip pat galėjusi būti suteikiant aukštą Rusijos karinį ordiną (rus. Военный орден), visgi, jo pavardės nėra Livonijos ar kitų regiono veikiančių riterių metrikose.

Apie Martenso vaikystę ir jaunystę mažai žinoma. Būdamas 5 metų, neteko tėvo, 9-erių – ir motinos. Tuojau po to (1854 m.) Pernu bažnytinių tarnautojų iniciatyva bei su jų pagalba buvo išsiųstas į Sankt Peterburgą. Iki tol jį augino giminaičiai. Nuo 1855 m. sausio mėn. buvo mokėsi evangelikų-liuteronų Našlaičių prieglaudos mokykloje prie Vyriausiosios vokiečių Šv. Petro mokyklos (rus. Петришуле, vok. St. Petri-Schule). Pasižymėjo dideliais gabumais. Po kiek laiko už gerą mokymąsi iš prieglaudos mokyklos buvo perverstas į vokiškąją Šv. Petro mokyklą. Čia išryškėjo dideli gabumai istorijai. Mokytojai įkalbinėjo jį tapti filologijos mokytoju. Nepaisant to, iš karto, 1863 m. po puikiai baigęs visą gimnazijinį kursą įstojo į teisę[3].

 
Ignatijus Ivanovskis (1807-1886), Martenso mokytojas

Nuo 1863 m. studijavo Imperatoriškojo Sankt Peterburgo universiteto (SPU) Teisės fakultete. Čia jis taip pat pasižymėjo dideliais gabumais, puikiais akademiniais pasiekimais ir pavyzdingu elgesiu. Studijuojamas uždarbiavo. Buvo kitų studentų korepetitorius, be to, privačiai mokė turtingų šeimų vaikus.

Martensą traukė baudžiamoji teisė, tačiau baigiamąjį darbą pašventė tarptautinei teisei. Jį pavadino „Apie Rusijos ir Osmanų imperijos santykius valdant imperatorei Jekaterinai II” (rus. Об отношениях между Россией и Оттоманской империей в царствование Императрицы Екатерины II). Matyt, būtent dėl šio darbo SPU Teisės fakulteto dekanas Ignatijus Ivanovskis (1807–1886) įžvelgė tarptautininko talentą. Martensas klausė dekano patarimo dėl teisės katedros, kurioje tęsti studijas aspirantūroje, pasirinkimo. Ivanovskis paskatino jaunąjį mokslininką rengtis profesūrai Tarptautinės teisės katedroje. Jis pasakė: „Taigi, dabar mes turėsime savo Martensą (rus. Итак, теперь и у нас будет наш собственный Мартенс), omenyje turėdamas kitų dviejų garsių teisininkų pavardes[4].

1867 m. baigė studijas, teisų kandidatas. Nuo 1867 m. rugsėjo mėn. buvo paliktas universitete, siekiant pagrindinio tikslo – uoliai plėtoti tarptautinės teisės mokslą, tuo metu įgavusį didelį pagreitį. Tam 1868 m. pabaigoje jaunasis mokslininkas parengė magistro darbą tema „Apie privačios nuosavybės teisę karo metu“ (rus. О праве частной собственности во время войны). Magistrantūroje didžiausią dėmesį skyrė baigiamajam darbui, o ne magistro egzamino pasirengimui. 1869 m. balandžio mėn., esant Teisės fakulteto dekano Ivanovskio pritarimui ir sutinkant už darbą suteikti magistro laipsnį, darbas buvo publikuotas. Po to Martensas jį sėkmingai apgynė, magistras.

Iš karto po to rekomenduojant prof. Ivanovskiui, Liaudies švietimo ministerija jaunąjį mokslininką išsiuntė į užsienį semtis patirties tarptautinės teisės srityje. Martensas studijavo Vienos, Heidelbergo ir Leipcigo universitetuose (atitinkamai Austrijoje bei Vokietijoje). Martensui įtakos turėjo to laikmečio žymūs teisėtyrininkai tarptautininkai bei konstitucionalistai, kurių paskaitas jis lankas. Tarp jų: Lorencas fon Šteinas (1815–1890) Vienoje bei Johanas Kasparas Bluntšlis (1808–1881) Heidelberge.

Akademinė, mokslinė veikla redaguoti

 
Martenso disertacija, 1873 m.

1870 m. atsilaisvino Imperatoriškojo Sankt Peterburgo universiteto Tarptautinės teisės katedros vedėjo vieta. 1871 m. Universiteto vadovybė laišku kreipėsi į Martensą siūlydama grįžti į Sankt Peterburgą ir vadovauti katedrai, kadangi prof. Ivanovskis pakartotinai nebuvo išrinktas naujai 5 metų kadencijai. Ivanovskis liko tarptautinės teisės profesoriumi Imperatoriškajame Aleksandro licėjuje (iki pat 1880 m.). Martenso pastangomis Sankt Peterburgo universiteto taryba 1873 m. Įvanovskį išrinko Teisės fakulteto garbės nariu.

1871 m. sausio mėn. Martensas buvo patvirtintas Sankt Peterburgo švietimo apygardos patikėtiniu, suteikiant jam etatinio docento vardą. 1871 m. sausio 28 d. skaitė savo pirmąją paskaitą tema „Apie šiuolaikinės tarptautinės teisės uždavinius”. Joje jis bandė moksliškai pagrįsti jauną tarptautinės teisės mokslą. Teigė, kad jo vystymasis vyksta priklausomai nuo socialinės bei politinės valstybių pažangos, kas tiesiogiai yra susiję su tarptautinių santykių istorija. Vėliau buvo išleistas fundamentalus (tuo laikmečiu) dviejų tomų kursas, pavadintas „Šiuolaikinė civilizuotų tautų teisė" (rus. Современное право цивилизованных народов). Nuo 1872 m. Martensas dėstė viešąją teisę Carskoje selo licėjuje (dab. Puškino mieste) ir Imperatoriškojoje teisės mokykloje.

1873 m. apgynė daktaro disertaciją tema „Apie konsulus ir konsulinę ekspediciją Rytuose (rus. О консулах и консульской экспедиции на Востоке), daktaras. Darbo sritis – konsulinė jurisdikcija ir konsuliniai teismai. 1873 m. jis buvo paskirtas Imperatoriškojo Sankt Peterburgo universiteto ekstraordinariniu, o 1876 m. - ordinariniu profesoriumi, kuriuo jis liko dirbti iki 1905 m.

Teisininkų dėmesio ir pripažinimo susilaukė tiek magistro darbas, tiek ir disertacija. Dėka vėlesnių publikacijų, išverstų į įvairias užsienio kalbas ir paskelbtų kitose valstybėse, Martensas tapo žinomas ne tik Rusijoje. Tai taip pat prisidėjo prie šalies vardo tarptautinės teisės srityje garsinimo. Tarptautinės teisės disciplina tuo metu Rusijoje plėtojosi ir tapo savarankišku dalyku. Daugelio gilias tradicijas turinčių Rusijos universitetų buvo įsteigtos Tarptautinės teisės katedros.

Remdamasis valstybės kanclerio 1873 m. gruodžio 5 d. pranešimu, Aleksandras II pavedė Martensui sudaryti visų tarptautinių sutarčių, kokias tiktai yra sudariusi Rusija su kitomis valstybėmis, rinkinį. Tam Martensui buvo suteikti galimybė dirbti visuose Rusijos užsienio reikalų ministerijos archyvuose. 1874 m. pasirodė pirmasis tomas (rus. Собрания трактатов и конвенций, заключенных Россиею с иностранными державами). 1874 m. taip pat – kartu su baronu Žomini ir generolu G. A. Leru - dalyvavo 1874 metų Briuselio konferencijoje (Briuselyje, Belgija), surengtai Rusijos caro Aleksandro II iniciatyva, skirtai karo įstatymams ir papročiams kodifikuoti, priėmusiai Tarptautinę deklaraciją dėl karo įstatymų ir papročių (neratifikuotą dėl kai kurių dalyvavusių šalių vyriausybių nenoro būti susaistytom sutartimi; tačiau net ir tuomet vad. Briuselio projektas buvo žymus karo įstatymų kodifikavimo raidos etapas[5].

Iki 1909 m. parengė, lygiagrečiai rusų bei prancūzų kalbomis, 15 tomų leidinį „Rusijos sudarytų sutarčių ir konvencijų rinkinys” (pranc. Recueil des traités et conventions conclus par la Russie). Dėl jame esančių atskirų sutarčių ir jų atsiradimo istorijos komentarų darbas laikomas enciklopediniu, apibūdinant Martenso laikų Rusijos tarptautinius santykius ir politiką.

1880 m. inicijavo Rusijos tarptautinės teisės draugijos steigimą, buvo jos sekretorius. Be teisinės veiklos Martensas taip pat buvo Rusijos Imperatoriškosios istorikų draugijos narys. Paskelbė esė Europos istorijos tematika. Esė taip pat patraukė patraukė dėmesį užsienyje ir buvo išversti į įvairias kalbas.

Diplomatinė karjera redaguoti

 
Frydrichas Fromholdas Martensas (~1878 m.)

1868 m. Martensas pradėjo dirbti Rusijos užsienio reikalų ministerijoje tarnautoju. 1874 m. paskirtas Rusijos kanclerio ir užsienio reikalų ministro Aleksandro Gorčiakovo atašė specialiems pavedimams. Diplomatinės tarnybos metu valdė skirtingi 3 carai: iki 1881 m.Aleksandras II, iki 1894 m.Aleksandras III ir vėliau – Nikolajus II, nuverstas 1917 m. vasario revoliucijos metais. Atstovavo Rusijai beveik visose tarptautinėse konferencijose, kuriose tuo laiku dalyvavo Rusija. Pavyzdžiui, tokiose kaip 1889 m. Briuselio Kongresas prekybos teisės ir jūrų teisės klausimais, Vergijos panaikinimo konferencija (1889–1890 m., Briuselis, Belgija) arba Tarptautinė Hagos tarptautinės privatinės teisės konferencija (pirmosios keturios sesijos – 1893, 1894, 1900 ir 1904 m.). Nuo 1884 m. iki pat savo mirties dalyvavo kone visose tarptautinėse Raudonojo Kryžiaus konferencijose.

Buvo aktyvus 1873 m. Gente (Belgija) įkurto Tarptautinės teisės instituto (pranc. Institut de Droit international) narys. 1885 ir 1894 m. viceprezidentas. Be to, įvairių Instituto komitetų pranešėjas, kitaip reikšmingai prisidėjo prie Instituto veiklos. Institutas dar Martensui gyvam esant buvo apdovanotas Nobelio taikos premija. Pavyzdžiui, rengdamas konferencijų dokumentus nuo 1884 m. lapkričio iki 1885 m. vasario mėn. Berlyne (Vokietija) vykusiai Kongo konferencijai.

Darbai „Recueil des traités et conventions conclus par la Russie“ ir „Völkerrecht. Das internationale Recht der civilisierten Nationen“ buvo žinomi ir platinami tarptautiniu mastu ir jų pasirodymo laikmečiu buvo vienos svarbesnių publikacijų tarptautinės teisės sistem(atik)os bei teorijos srityse.

Prisidėjo, kau buvo kuriama tarptautinio arbitražo sistema, jos institucijos (Nuolatinis arbitražo teismas). Sėkmingai tarpininkavo daugelyje tarptautinių ginčų. Pvz., 1891 m. konflikto tarp Prancūzijos ir Didžiosios Britanijos dėl Prancūzijos žvejybos teisių Niufaudlendo pakrantėse bei dėl atitinkamų teisių salos šiauriniame krante. 1899 m. buvo Arbitražo teismo pirmininkas sprendžiant sienų klausimo ginčą tarp Venesuelos ir Jungtinės Karalystės tuometinėje britams priklausiusioje Britų Gvianos kolonijoje. Martenso pasiūlyta sienos linija buvo įgyvendinta; atitinkama siena tarp Venesuelos ir Gvianos išlikusi ir iki šių dienų. Ginčo tarp Meksikos bei JAV (1902 m.), pirmosios Nuolatinio arbitražo teismo bylos (nagrinėtos Hagoje) metu Jungtinės Valstijos Martensą parinko tarpininku (ginčas kilo dėl meksikiečių fondo, išsilaikančio iš aukų Pious Fund of California, skirto finansuoti katalikiškų misijų darbą Kalifornijoje). Rusijos derybų su Japonija, metu Martensas buvo Rusijos delegacijos narys (1905 m. rugpjūčio mėn. buvo pasirašyta Portsmouth sutartis, žyminti Rusijos-Japonijos karo pabaigą.

Dėl įvairiapusės tarpininkavimo veiklos pramintas Europos lordu kancleriu (angl. Lord Chancellor of Europe, t. y. „europinės justicijos” vadovu) bei „Vyriausiuoju krikščioniškojo pasaulio teisėju” (angl. Chief Justice of Christendom). Vienos iš tarptautinės diplomatinės ir tarpininkavimo veiklos prielaidų buvo puikios užsienio kalbų (anglų, prancūzų ir vokiečių – trijų tarptautinėje politikoje svarbių kalbų) žinios. Atsižvelgiant į jo gebėjimus jis buvo laikomas visų pirma ne kaip išradingas idėjų generatorius ir iniciatorius, bet kaip tvirtas, energingas ir ambicingas praktikas. Kalbant apie charakterį, pasižymėjo kaip neturintis humoro jausmo, taip pat autoironijos trūkumu.

Paskutiniai gyvenimo metai redaguoti

Savo įvairiapusės profesinės veiklos dėka Martensas užsitikrino pasiturimą gyvenimą bei pasiekė finansinės nepriklausomybės, priešingai, nei gyveno anksčiau su tėvais. Vien jo tarnybinė Rusijos užsienio reikalų ministerijos mokama metinė alga, pradžioje siekusi 2000 rublių, vėliau buvo padidinta iki 4500 rb bei 60-ojo gimtadienio proga.- iki 6000 rb (keliasdešimt kartų viršijo paprasto žemės ūkio darbininko Rusijoje pajamas, tuo metu vidutiniškai siekusias 90 rb per metus). Be algos taip pat gaudavo pajamų už dėstymą universitete bei honorarus už publikacijas. Būdamas aukštesnio socialinio statuso nei anksčiau, jis įsigijo Pernu esančią sodybą, kurioje jo tėvai anksčiau gyveno. Ją naudojosi kaip vasaros rezidencija kartu su savo šeima.

1909 m. mirė kelionės metu, sustojęs Valko geležinkelio stotyje. Palaidotas Sankt Peterburge, Rusijoje.

Hagos taikos konferencijos redaguoti

 
Rusijos delegacija Hagos taikos konferencijoje 1899 m. (Martensas sėdi antras iš kairės)

Idėją, kad galima artimoje arba tolimoje ateityje visiškai atsisakyti karų, Martensas laikė utopija, priešingai nei taikos judėjimai, populiarėję XIX a. II pusėje. Pasako jo, ką galima įgyvendinti, tai tik sumažinti karų sukeltas kančias, to (pa)siekiant aiškiai apibrėžtomis taisyklėmis. Caro Aleksandro II inicijuotai Briuselio konferencijai 1874 m. Martensas parengė konvencijos projektą dėl karo įstatymų ir papročių. Ji, nors ir buvo konferencijos narių priimta su keletu pakeitimų, tačiau nebuvo ratifikuota, ir taip neįgavo privalomosios teisiėns galios. Mažosios šalys nuogąstavo, kad Deklaracijoje suformuluoti Briuselio principai nustatyti dėl didžiųjų valstybių interesų.

Martensas svarbų vaidmenį suvaidino Caro Nikolajaus II inicijuotose 1899 ir 1907 m. surengtose Hagos taikos konferencijose Hagoje. Martensas padėjo organizuoti pirmąją konferenciją. Joje buvo patvirtintas Martenso parengtas 1874 metų projektas, priimtas kaip Hagos konvencija (II konvencija). Be to, Martensas buvo Rusijos vyriausiasis įgaliotinis ir Karo taisyklių bei papročių komiteto pirmininkas, esmingai prisidėjo formuluojant patekusių į nelaisvę asmenų apibrėžimą bei rengiant III konvenciją (dėl 1864 metų Ženevos konvencijos dėl sužeistųjų apsaugos taikymo jūros kare) bei Hagos konvenciją dėl taikaus ginčų sprendimo. Dėl karo metu kovos veiksmuose nedalyvavusių asmenų statuso pasiūlė taisyklę, vėliau pavadintą jo vardu (Martenso išlyga). Ji taikoma situacijose, nesureguliuotuose rašytinės tarptautinės teisės. Įtvirtina visuotinai įprastus papročius, žmoniškumo, „viešosios sąžinės” principus kaip matą veiksmams ir sprendimams vertinti. Išlyga yra sudėtina Hagos konvencijos dalis. 1977 m. įtraukta į 1949 m. Ženevos konvencijų II papildomą protokolą (1 str.). Tapo tarptautinės humanitarinės teisės principu. 1899 m. Hagos konferencijos darbo kryptį nuo grynai derybinės Martensas pakreipė ir delegatų veiklą išplėtė iki taikos užtikrinimo priemonių bei institucijų įtvirtinimo. 1899 m. konferencija laikoma Rusijos diplomatinių pastangų sėkme. Pažymėtina, kad greta veiklos Hagoje Martensas konferencijos metu daugelį kartų vyko į Paryžių, kur vadovavo tarpininkavimo procesui, sprendžiant ginčą tarp Venesuelos ir Jungtinės Karalystės.

Taikos aikštė Hagoje buvo parengta pagal Martenso pasiūlytą variantą (Martensas taip pat dalyvavo, dedant kertinį akmenį 1907 m.). II taikos konferencijoje vadovavo jūrų teisės komitetui (jo veiklą, temų svarstymą apsunkino atitinkamu laikotarpiu tarp D. Britanijos ir Vokietijos imperijos vykusios karinio jūrų laivyno ginklavimosi varžybos). Ruošdamasis konferencijai, 1907 m. pradžioje aplankė įvairias Europos valstybes. Jį, be kita ko, priėmė Vokietijos imperatorius Vilhelmas II, Prancūzijos prezidentas Armand Fallières, Jungtinės Karalystės karalius Eduardas VII, Italijos karalius Viktoras Emanuelis III, Austrijos imperatorius Franz Joseph I bei Nyderlandų karališkoje šeima. 1907 m. konferencijos rezultatais Martensas visgi buvo mažiau patenkintas lyginant su 1899 m. vykusios konferencijos. Pažymėtina, kad jis taip pat dalyvavo rengiant Ženevos konvencijos pakeitimus (1906 m.).

Šeima redaguoti

 
Martensas
 
Estijos laikraščio Postimees pranešimas apie Martenso mirtį

1879 m. gruodžio 22 d. Baden-Badene vedė Sankt Peterburge gimusią Katariną Mariją Luizą Tuhr (1861–1913), Sankt Peterburgo senatoriaus slaptojo patarėjo Nikolajaus Andrejevičiaus Tūros dukrą. Pagal to metu įstatymus, vesdamas turėjo pakeisti tikėjimą ir dėl to taip pat ir savo pavardę. Vedęs save vadino Fiodoru Fiodorovičium Martensu (rus. Фёдор Фёдорович Мартенс). Su žmona susilaukė sūnaus ir 3 dukrų. Sūnus Nikolajus tapo diplomatu, dirbo Rusijos diplomatinėje atstovybėje Sofijoje (Bulgarija).

Teisės filosofija redaguoti

Tarp žymiausių vėliau paskelbtų darbų –2 tomų knyga „Tarptautinė teisė. Civilizuotų tautų internacionalinė teisė” (vok. Völkerrecht. Das internationale Recht der civilisierten Nationen,1881-1882 m.). Joje jis išdėstė savo „internacionalinės” (t. y. tarptautinės) teisės teoriją. Knyga 1883 m. pasirodė vokiečių kalba. Vėliau išversta net į 7 kalbas. Veikale Martenso teisės filosofija pasižymi tradiciškumu. Jame jis 150 puslapių paskyrė tarptautinės teisės istorijai. Martenso nuomone, tarptautinės teisės vystymosi varomoji jėga buvo tarptautinių santykių plėtojimasis. Minėdamas sentenciją lot. ubi societas ibi jus est („Kur (yra) visuomenė, ten yra ir teisė“), kiekvieną nepriklausomą šalį laikė tarptautinės bendruomenės nare ir tuo pačiu visumos, reguliuojamos vieningos ir tam tikros teisės sistemos dalimi, susijusią su kitomis šalimis bendrais interesai, teisėmis bei poreikiais. Tarptautinė teisė Martensui buvo ne tarptautinių santykių padėties išraiška, tačiau žmogiškosios visuomenės moralinių vertybių „manifestacija”, t. y. pasireiškimas. Veikale įvardijami principai yra pažangaus žmonijos vystymosi priėmimas bei pagarba kiekvieno žmogaus gyvybei, garbei ir orumui. Bendravimą tarptautiniuose santykiuose su tam tikra šalimi bei jos vaidmenį valstybių bendruomenėje esą reikia kreipti pagal tai, kokią reikšmę ji vidaus politikos srityje teikia pagrindinėms žmogaus teisėms bei laisvėms. Tarptautinės teisės galiojimo sritį Martensas pripažino tik „civilizuotoms tautoms“; joms jis priskyrė šalis, pripažįstančias europinės kultūros principus. Išimtinis Korano galiojimas islamiškose valstybėse esąs krikščionių atžvilgiu priešiškas ir dėl to nebūtų jokios galimybės taikyti tarptautinę teisę santykiuose su atitinkamomis valstybėmis. Atitinkamą Martenso požiūrį vaizdingiausiai išreiškia jam priskiriamas posakis, jog galima išraižyti 10 Dievo įsakymų akmens plokštėse, išlieti bronzoje arba iškalti plieno plokštėse, tačiau nepaisant to, jos neturėtų jokios reikšmės, iki kol jos netaptų visuomenės teisinės sąmonės dalimi.

Tik teisės primatas (viršenybė) valstybės suvereniteto, politinės pusiausvyros arba nacionalistinių siekių esąs pagrindinė sąlyga tvarkingam žmonių ir šalių sambūviui be karo ir prievartos. Todėl jis esmine Rodyti romanizavimą laikė tarptautinės teisės kodifikaciją tarptautinių susitarimų forma, tuo pačiu kritiškai vertindamas galiojančias tarptautines sutartis, kurių formuluotės, jo nuomone, buvusios pernelyg bendro pobūdžio ir neapibrėžtos. Be to, jis įžvelgė tarptautinio pasaulio organizacijos būtinybę ir skatino visas savarankiškas valstybes paklusti aukščiau stovinčiai valdžiai. Šios formai įtvirtinti jis pasiūlė dvi galimybes: kurti arba universaliąją monarchiją, arba jo jau pasiūlytą Tautų Sąjunga įvardijamą atstovaujamąją bendruomenę. Martensas buvo vienas iš pirmųjų diplomatų, dariusių prielaidą, kad būtina bei naudinga sukurti tarptautines teisines ir administracines struktūras. Į tarptautinės teisės literatūrą įvedė tarptautinės administracijos sąvoką. Jis kritiškai vertino ekspansionistinius įvairių valstybių, įskaitant ir gimtosios Rusijos, siekius, kadangi jie esą ateities konfliktų užuomazgos. Taip pat neigiamai vertino karinį ginklavimąsi bei Europos didžiųjų valstybių kolonializmo politikos praktiką. Tiesa, jis iš esmės neprieštaravo nuostatai dėl „laisvos“ žemės užgrobimo, tačiau norėjo, kad įtvirtinant kolonizavimo taisykles, kaip, pavyzdžiui, pagal Kongo konferenciją, visų pirma būtų išvengta konfliktų tarp „civilizuotų tautų“. Keletas teisėtyrininkų, tokių kaip vokiečių ir amerikiečių teisės istorikas Arthur Nussbaum (1877–1964), visgi vertindami Martenso pažiūras bei veiklą, taip pat buvo nuomonės, kad jis iš dalies veikęs remdamasis (viską) pateisinančiu tikslingumu ir į tarptautinę teisę žiūrįs tik kaip į diplomatijos priemonę. Kaip carinės monarchijos valstybės atstovas bei Rusijos diplomatas jis laikęsis šio požiūrio jam teikdamas pirmenybę jo šalies interesų atžvilgiu. Itin retai kritikuodavo Rusijos užsienio politiką viešai ar pasisakydavo vidaus politikos klausimais: dėl lojalumo carui pareigos bei užimamos padėties.

XVII a. teisės filosofą ir teisėtyrininką Grocijų Martensas laikė tarptautinės teisės tėvu. Kitus prie tarptautinės teisės vystymosi reikšmingai prisidėjusius teisininkus jis laikė XVIII a. pabaigos vokiečių tarptautininką Georgą Martensą bei Heidelberge dirbusį šveicarą Johaną Bluntšilį, vieną savo ankstyvųjų mokytojų. Martenso pažiūras dėl karo bei dėl būtinybės sukurti tarptautinės teisės sistemą paveikė prancūzų sociologas Pjeras Prudonas (1809–1865). Šis, nors ir karus vertino kritiškai, tačiau jiems taip pat priskyrė „kuriantįjį vaidmenį atsirandant valstybėms“ ir juos laikė kažkuo „dievišku“ bei „ilgiausiai besitęsiančiu bei paslaptingiausiu istorijos faktu“ (La Guerre et la Paix, 1861). Panašiai ir Martensas, iš vienos pusės veikdamas diplomatijoje, siekė, kad būtų išvengta karų bei sušvelninti jų padariniai. Iš kitos pusės, jis nebuvo tokios pat nuomonės dėl karų neišvengiamumo. Jis be to, juos vertino, esant tam tikroms sąlygoms, naudingais ir netgi reikalingais dėl humanitarinių priežasčių ir iš tarptautinės teisės požiūrio taško (pavyzdžiui, Rusijos-Turkijos karas, 1877–1878).

Nuopelnai ir pripažinimas redaguoti

 
Delegatų priėmimas Portsmouth derybų metu 1905 m. (Martensas - priekinėje eilėje šeštas iš kairės)

Martensas dėl savo įvairiapusės veiklos laikomas vienu svarbiausių savo laikmečio tarptautinės teisės ekspertų bei diplomatų. Per visą savo tarptautinę karjerą, trukusią tris dešimtmečius jis suvaidino vieną iš vadovaujančuų vaidmenų, kodifikuojant tarptautinę humanitarinę teisę ir, kaip ir šveicaras Gustavas Monje esmingai prisidėjo prie jos vystymosi. Paminėtina Martenso išlyga, įtvirtinta įvairiose konvencijose. Hago konvencija reikšminga ne tik paimtų į nelaisvę sąvokos apibrėžimo, bet ir religinės, kultūrinės, mokslinės, socialinės ir medicininės reikšmės pastatų bei įstaigų apsaugos. Konvencijoje buvo įtvirtinta daug svarbių paprotinės teisės principų. Tai draudimas kariaujant naudoti nuodingas medžiagas bei draudimas duoti įsakymą žudyti nugalėtuosius, net jei pagal aplinkybes yra galima jų pasigailėti. Hago konvencijos principai galioja iki šiol. Tiesa, buvo patikslinti ir išplėtoti vėlesnėmis sutartimis.

Kasmet nuo 1901 iki 1908 m. įvairių asmenybių buvo siūlomas Nobelio taikos premijai. Buvo patekęs į tolesnį premijos atrankos etapą. Pavyzdžiui, 1901 m. (pirmąkart teikiant šios srities premiją) bei 1902 m. (buvo laikomas vienas iš realiausių kandidatų). Įdomu tai, kad įvairiose to laikmečio publikacijose klaidingai buvo įvardintas Nobelio taikos premijos laureatu. Pavyzdžiui, 1909 m. Lyginamosios įstatymų leidybos draugijos žurnale išspausdintame nekrologe (angl. Journal of the Society of Comparative Legislation) arba 1911 m. Britanikoje (Encyclopædia Britannica), 11 leidime. Dar gyvas būdamas bei netrukus po savo mirties Martensas buvo minimas dar prieš Spalio revoliuciją išleistame Brockhaus-Efron žinyne bei daugelyje enciklopedijų užsienio kalbomis (Encyclopædia Britannica, vokiečių Meyers Konversations-Lexikon bei Brokhauze, švedų Nordisk familjebok, suomių Pieni Tietosanakirja. 1910 m. vokiečių teisininkas Hans Wehberg tarptautinės teisės žurnale vokiečių kalba (vok. Zeitschrift für internationales Recht) paskelbė darbą „Frydrichas v. Martensas ir Hagos taikos konferencijos“ apie Martenso veiklą. Pirmuosius biografinius darbus paskelbė Michael von Taube, kurio disertacijai vadovavo Martensas bei kuris vėliau tapo Martenso įpėdiniu Sankt Peterburgo universitete.

Rusijos visuomenėje pripažinimas sekė tik praėjus daugeliui dešimtmečių. Istorijoje TSRS laikais Martensas buvo laikomas reakcionieriu ir caro sėbru. Didžioji tarybinė enciklopedija (1926–1978) jo iš viso neįtraukė. Tik 1993 m. pasirodė pirmas darbas apie Martensą rusų kalba. Nuo 1995 m. Rusijos Mokslų Akademija teikia Martenso premiją už ypatingus mokslinius pasiekimus tarptautinės teisės bei tarptautinių santykių srityse. 1996 m. pasirodė naujas Martenso veikalo „Völkerrecht. Das internationale Recht der civilisierten Nationen“ leidimas rusų kalba. 1999 m. Hagos Taikos aikštėje (Nyderlanduose) Rusijos Vyriausybė pastatė bronzinį Martenso biustą.

Atminimas ir biografijos redaguoti

 
Martenso paveikslas (dailininkas nežinomas)

1993 m. tuometinis Rusijos Mokslų Akademijos Teisės ir valstybės mokslų instituto vadovaujantysis mokslo darbuotojas Vladimiras Vasiljevičius Pustogarovas paskelbė dokumentinę Martenso biografiją. 2000 m. išleistas šio darbo vertimas į anglų kalbą.

Kiti svarbūs Martens biografiniai šaltiniai – šiuolaikiniai senųjų žinynų Majerso ir Brokhauzo enciklopedijų leidimai (juose nurodyta gausi kūrybinė bibliografija). Straipsnių apie Martensą autoriai – Vladimiras Vasiljevičius Pustogarovas, Dyteris Flekas (ypač apie asmeninį gyvenimą bei paskutinius gyvenimo metus) ir kiti. Apie Martenso teisės filosofijos ir politines pažiūras, kalbos žinias, apie jo vertinimą TSRS laikais rašė Henn-Jüri Uibopuu Rytų Europos teisės mėnraščiuose. Apie tai, kaip Martensas vertino karą – Martis Koskeniemis. Apie kontroversiškus veiklos vertinimus – Peter Macalister-Smith. Apie charakterį – Arthur Eyffinger (specialiame savo knygos skyriuje apie Martensą).

Užrašų forma išlikusius Martenso gyvenimo prisiminimus, parašytus dukters Edith Natalie (g. 1886 m.), 1906 m. ištekėjusios už rusų aristokrato Aleksandro Solohubo, redagavo jų jauniausias sūnus ir 2009 m. juos išleido (knygoje „The Russian Countess: Escaping Revolutionary Russia“).

Įamžinimas literatūroje redaguoti

Frydrichas Fromholdas Martensas buvo pagrindinis 1984 m. pasirodžiusio istorinio romano „Profesoriaus Martenso sugrįžimas“ (est. Professor Martensi ärasõit). Autorius – estų rašytojas Jaan Kross. Romanas išverstas į 10 užsienio kalbų (tarp jų – anglų, prancūzų kalba], ispanų, vokiečių bei rusų). Kūrinyje pasakojama pirmuoju asmeniu (t. y. iš asmeninės Martenso pozicijos) apie kelionę, XX a. pradžioje grįžtant traukiniu bei pasilikimą Rusijoje iki pat gyvenimo pabaigos. Kelionės kryptis (iš Pernu į Sankt Peterburgą) romane simbolizuoja Martenso profesinį bei asmeninį pakilimą (karjerą ir aukštos socialinės padėties pasiekimą visuomenėje). Išorėje neįtikėtina atrodančios diplomatinės karjeros retrospektyva atskleidžiama įsivaizduojamais pokalbiais su jo nesančia žmona. Jie atspindi vidinius prieštaravimus, kilusius dėl sau keltų veiklos reikalavimų bei dėl prisitaikymo, spaudžiant politinei aplinkai, dėl vidinio prieštarų tarp lojalumo carinei Rusijai bei Estijos (dėl savo estiškos kilmės). Be to, romane vedamos paralelės tarp Frydricho Fromholdo Martenso bei Georgo Frydricho fon Martenso gyvenimų. Tai atskleidžiama per trauminius Martenso ankstesniojo gyvenimo prisiminimus.

Apdovanojimai redaguoti

 
Frydrichas Fromholdas Martensas, ~ 1880 m.

Bibliografija redaguoti

  • Über das Recht des Privateigentums im Krieg. Sankt Petersburg 1869; О праве частной собственности во время войны (originalus pavadinimas rusų k.)
  • Konsulinė sistema ir konsulinė jurisdikcija Artimuosiuose Rytuose // Das Consularwesen und die Consularjurisdiction im Orient. Sankt Petersburg 1873 (rusų k.), Berlin 1874 (vokiečių k.); Apie konsulus ir konsulinę jurisdikciją Rytuose // О консулах и консульской юрисдикции на Востоке (originalus pavadinimas rusų k.)
  • Recueil des traités et conventions conclus par la Russie. 1874–1909
  • Die Brüsseler Konferenz und der orientalische Krieg von 1877–1878. Sankt Petersburg 1878
  • La Russie et l'Angleterre en Asie centrale. Brüssel 1879
  • La question égyptienne. Brüssel 1882
  • Völkerrecht. Das internationale Recht der civilisierten Nationen. 1881/1882 (rusų k.), Berlin 1884/1885 (vokiečių k.), Paris 1887/1888 (prancūzų k.)
  • La conférence africaine de Berlin et la politique coloniale des Etats modernes. Brüssel 1887.

Literatūra redaguoti

  • Vladimiras Vasiljevičius Pustogarovas, William Elliott Butler (vertimas): Our Martens. F.F. Martens: International Lawyer and Architect of Peace. Kluwer Law International, Alphen aan den Rijn 2000, ISBN 90-411-9602-1
  • Martens, Friedrich von. In: Meyers Konversations-Lexikon. 4. Auflage. Bd. 17, Bibliographisches Institut, Leipzig 1885–1892, ‎ S. 559. – Ergänzungsband
  • Martens, Friedr. Frommhold von. In: Brockhaus’ Konversationslexikon. Bd 11. 14. Aufl. Leipzig 1893–1897, S. 636.
  • Martens, Frédéric Frommhold de in Encyclopædia Britannica, 11. Auflage 1910–1911, Bd. 17, S. 786
  • Vladimiras Vasiljevičius Pustogarovas: Fyodor Fyodorovich Martens (1845–1909) – a humanist of modern times. In: International Review of the Red Cross. 312/1996. IKRK, S. 300–314, ISSN 1560-7755
  • Dieter Fleck: Friedrich von Martens: A Great International Lawyer from Pärnu. Archyvuota kopija 2007-07-16 iš Wayback Machine projekto. In: Baltic Defence Review. 2.2003, Baltic Defence College, Heft 10, S. 19–26, ISSN 1736-1257
  • Henn-Jüri Uibopuu: Friedrich Freiherr v. Martens Jurist, Politiker, Humanist. In: Monatshefte für Osteuropäisches Recht. 48(1)/2006. LIT-Verlag, S. 19–36, ISSN 0042-9678
  • Peter Macalister-Smith: A Note on F.F. Martens (1845–1909). In: Baltic Yearbook of International Law. Volume 5. Martinus Nijhoff Publishers, Den Haag und New York 2005, ISBN 90-04-14788-8, S. 159–164
  • Martti Koskenniemi: International Law in Europe: Between Tradition and Renewal. In: European Journal of International Law. 16(1)/2005. Oxford University Press & European Society of International Law, S. 113–124, ISSN 0938-5428
  • Feodor Fedorovich Martens. In: Arthur Eyffinger: The First Hague Peace Conference of 1899: The Parliament of Man, the Federation of the World. Kluwer Law International, Den Haag 1999, ISBN 90-411-1192-1, S. 177–179.

Šaltiniai redaguoti

  1. Пустогаров В.В. Федор Федорович Мартенс – юрист, дипломат. — М., 1999. — С.13.
  2. Лесмент Л. Новые сведения из жизни Ф.Ф. Мартенса. Archyvuota kopija 2016-03-05 iš Wayback Machine projekto. // Советское право. — М., 1975. — №5. — С. 360.
  3. ‘‘Грибовский В.‘‘ Юбилей профессора Ф.Ф. Мартенса. // Вестник права. — СПб., 1896. — Кн.2. — С. 42-43
  4. Памяти профессора Ф.Ф. Мартенса К VII Мартенсовским чтениям Archyvuota kopija 2009-07-13 iš Wayback Machine projekto.
  5. 1949 metų Ženevos konvencijų atsiradimas (Tarptautinė humanitarinė teisė, D.U.K.)

Nuorodos redaguoti