France Prešeren

France Prešerenas

Gimė	1800 m. gruodžio 3 d. Vrba na Gorenskem, Slovėnija
Mirė	1849 m. vasario 8 d. Kranis
Profesija	poetas, teisininkas
Įtaka	Petrarkos, Getės, Šilerio, Adomo Mickevičiaus, Vergilijaus, Valentino Vodniko, brolių Augusto ir Friedricho Šlegelių, Luiso de Kamoešo

Vikiteka: France Prešeren – vaizdinė ir garsinė medžiaga

France Prešerenas (slovėn. France Prešeren; 1800 m. gruodžio 3 d. Vrba na Gorenskem, Slovėnija – 1849 m. vasario 8 d. Kranis) – slovėnų poetas ir teisininkas.

France Prešerenas laikomas žymiausiu Slovėnijos poetu. Jo eilėraščio „Tostas“ („Zdravljica“) dalis, parašyto 1844 metais, tapo Slovėnijos respublikos valstybiniu himnu. F. Prešerenas gimė valstiečių šeimoje. Po studijų Vienos universiteto teisės fakultete, grįžo į Liublianą, kurioje dirbo advokatu. Būtent čia sukurti daugelis jo eilėraščių. Prešerenui kurti eilėraščius padėjo jo draugas Matija Čopas (kuris paskendo, būdamas labai jaunas). F. Prešerenas tapo pirmuoju slovėnų poetu, kuris savo eilėraščių kokybe galėjo konkuruoti su amžininkais Europoje, kurioje tuo metu dominavo romantizmas.

Poeto gyvenimo kelyje buvo daug įvairių sukrėtimų. F. Prešerenas visą gyvenimą be atsako mylėjo turtingą Juliją Primic, jai dedikavo „Sonetų vainiką“ („Sonetni venec“) (1834) bei kitus meilės eilėraščius. Vienas po kito mirė jo draugai, o gyvas poetas taip pat nesulaukė pripažinimo. Paskutiniais gyvenimo metais atsirado vis didesnis potraukis alkoholiui, stiprėjo liga, sukėlusi mirtį.

Biografija redaguoti

Jaunystė ir išsilavinimas redaguoti

Prešereno gimtasis namas Vrba na Gorenskoje

France Prešerenas buvo trečias vaikas ir pirmas sūnus Minos ir tėvo Šimen. Jų ūkis buvo garsus ir stiprus, dėlto tėvai galėjo leisti sūnų France, kuris, dar būdamas vaikas, pasirodė turintis išskirtinių gabumų, išsiųsti mokytis. Tam labai pagelbėjo motinos įkalbinėjimai, nes ji buvo itin išsilavinusi, palyginus su kitais kaimo gyventojais, todėl suvokė išsilavinimo reikšmę, taip pat norėjo, kad jos sūnus taptų dvasininku.

1808 metais France Prešerenas pradėjo mokytis pas savo dėdę, parapijos Kopanj pri Grosupljem kunigą, o nuo 1810 metų ėmė lankyti pradinę mokyklą Ribnicoje, kurioje buvo pirmūnas. Nuo 1812 metų mokėsi Liublianoje, o nuo 1813 pradėjo lankyti gimnaziją. Ją baigęs dvejus metus tęsė tuometines filosofijos studijas Liublianoje, kaip tam tikrą pasiruošimą universitetui. Po to iškeliavo į Vieną, kurioje norėjo studijuoti teisę. 1821 metais Vienoje baigė trejų metų filosofijos kursą, kurį turėjo baigti prieš studijas universitete. Kitais metais buvo priimtas į Vienos universiteto teisės fakultetą.

Matija Čopas

Studijų pasirinkimas sukėlė tėvų prieštaravimus, nes motina troško, kad jis taptų dvasininku. Prešerenas atkakliai siekė savo tikslo, nors jo namiškiai ir giminaičiai – dėdės kunigai, kurie jį materialiai rėmė, nenorėjo teikti finansinės paramos. Nepaisydamas to, jis pasiekė savo, nes gavo Knafelio stipendiją. Prešerenui vis dar padėjo dėdė Jozefas, pinigų taip pat užsidirbo, mokytojaudamas Klinkowströmo katalikų jaunimo organizacijoje. Šį darbą Prešerenas turėjo palikti dėl savo laisvamaniškumo, taip pat dėl to, kad auklėtiniui Anastazijui Grün (tikrasis vardas Anton Alexander von Auersperg), kuris vėliau tapo poetu ir politiku – Auerspergi grafui – skolino uždraustas knygas. Gyvendamas Vienoje Prešerenas perskaitė daugelio poetų darbus, sukurtus skirtingose epochose ir taip atrado poetinį pasaulį.

Atostogų metu grįždavo į gimtuosius namus. Lankė dėdes, o 1824 metais Liublianoje įsimylėjo smuklininko Doleneco dukterį Zaliką.

Liubliana, Čopas ir „Kranio bitelė“ („Krajnska čbelica“) redaguoti

Titulinis almanacho „Kranio bitelė“ puslapis

1828 metais baigė studijas ir vasarą iškeliavo į Moraviją, tačiau po to grįžo į Liublianą, kadangi gavo pirmąjį teisininko asistento darbą pas advokatą Leopoldą Baumgartnerį. Po metų pradėjo dirbti nemokamą valstybės tarnautojo darbą. Liublianoje F. Prešerenas susidraugavo su profesoriumi ir bibliotekininku Matija Čopu, kilusiu Žirovnicos krašto, kuriam taip pat buvo puikiai pažįstama tuometinė romantizmo literatūra ir mąstysena. Matija Čopas buvo išsilavinęs, mokėjo 19 kalbų.

1832 metais Prešerenas Klagenfurte išlaikė advokatūros ir teisėjų egzaminą, tačiau be pagyrimo, nes tuo metu prasidėjo pirmoji gyvenime krizė dėl giminaičių spaudimo, kurie norėjo, kad jis vestų vokietę Mariją Johaną Kchlunaitę iš Graco. Vestuvės greitai buvo atšauktos. Dėl šių priežasčių net buvo sukurti „Nelaimės sonetai“ („Sonetje nesreče“).

Prešerenas tapo svarbiausiu poetu literatūrinio leidinio „Kranio bitėlė“ („Krajnska čbelica“) (pirmasis slovėnų poetų almanachas), kurį redagavo Miha Kastelicas. Almanachas buvo išleistas penkis kartus: 1830, 1831, 1832, 1834 ir 1848 metais. Ruošiant spaudai ketvirtą numerį atsirado cenzūros problemų, kurias sukėlė jansenistai su Bartalomėju Kopitaru. Jų ginčas kilo dėl skirtingų nuomonių apie tolimesnę slovėnų literatūros raidą (almanacho atstovai kartu su Prešerenu ir Čopu gynė „aukštojo stiliaus“ literatūrą slovėnų kalba; jansenistai teigė, kad literatūra turi būti grindžiama tautosaka, kaip serbų literatūra (ypač Vuko Karadžičio, kurį labai vertino Kopitaras, pavyzdį). „Abėcėlių karas“ („Abecedna vojna“) (kultūrinė – literatūrinė polemika, kuri prasidėjo ginču dėl trijų sudarytų slovėnų abėcėlių), kuris vyko tuo metu, dar labiau pagilino konfliktą tarp Prešereno ir Kopitaro.

Reikalavimas „atskiras garsas – atskira raidė“ abėcėlėje buvo paskelbtas Kopitaro, tuometinės Bochoričiaus rašybos, sukurtos XVI amžiuje priešininko gramatikoje. Šį principą įgyvendino kalbininkai Francas Serafinas Metelka bei Peteras Danka: kiekvienas paskelbė savo naujojo raidyno variantą: vienas vadinosi metelčica [1], kitas – dančica [2]. Abėcėlės neatitiko slovėnų kalbos ir buvo labai komplikuotos: metelčica buvo sudėtingesnė nei dančica, nes joje buvo per daug sunkiai suprantamų ir nereikalingų raidžių, paimtų iš kirilicos. Metelčica buvo uždrausta įstatymu 1833 metais, o dančica, kurią iš dalies buvo vartojama Štajerskos regione, buvo uždrausta 1838 – 1839 metais.

F. Prešerenas dalyvavo „abėcėlių kare“, rašė ir skelbė eilėraščius. Sukūrė satyrinį sonetą apie košę („Sonetom o kaši“) sąmojingai šaipydamasis iš Kopitaro dėl paminėtų skirtingų literatūros sampratų (pvz., sonetas „Apel in čevljar“ baigiasi žymia fraze: „Lai Koptaras reiškia savo nuomonę tik dėl batų!“

Gyvenimo patirtis, santykiai su Ana Jelovšek redaguoti

Julijos Primic portretas

1833 balandžio 6 dieną Prešerenas Trnovo bažnyčioje pamatė Juliją Primic, turtingos šeimos iš Liublianos dukterį, ir ją įsimylėjo. Ši meilė padarė stiprią įtaką tolimesniam poeto gyvenimui ir kūrybai. (1834) metais jis tapo seno draugo Blažo Krobato advokato padėjėju. Daugelį kartų rašė prašymus dėl leidimo dirbti advokatu, tačiau jo prašymą Austrijos imperijos teisingumo administracija visą laiką atmesdavo, nes Prešerenas kėlė politinį nepasitikėjimą dėl savo laisvamaniškumo.

1833 – 1849 F. Prešerenas patyrė daug nelaimių, kurios stipriai paženklino poeto gyvenimą ir kūrybą. Julija taip pat neatsakė į jo meilę ir susižadėjo su turtingo aristokrato sūnumi Šoichenšteliu bei su juo 1839 metais susituokė.

1835 metais mirė Prešereno dėdė Jozefas, kuris visą laiką jį rėmė. Be to, vasarą Savos upėje nuskendo jo draugas Čopas: šis įvykis taip pat jį stipriai paveikė. Dėl Čopo mirties jis priekaištavo sau – jam buvo gaila, kad tą kartą nėjo kartu maudytis, nes jautė, kad būtų galėjęs išgelbėti, nors pats nemokėjo plaukti. F. Prešerenas draugui dedikavo daug kūrinių, vienas iš jų – poema „Krikštas prie Savicos upės“ („Krst pri Savici“).

Apie 1837 metus pradėjo gyventi drauge su Ana Jelovšek, varginga Krobatų šeimos tarnaite, kuri tuo metu dar buvo nepilnametė. Jiems gimė trys vaikai: Terezija, Ernestina ir Jože. Tačiau judviejų santykiai nebuvo gilūs, nes neišsilavinusi Ana nesugebėjo suvokti poetinio Prešereno pasaulėvaizdžio. Tą galima pastebėti iš fakto, kad Prešerenas jai nepaskyrė nei vieno eilėraščio apie meilę – kitaip nei Julijai, kuriai dedikavo vieną iš svarbiausių savo kūrinių – „Sonetų vainiką“ („Sonetni venec“), kuriame apdainavo savo meilę jai. F. Prešerenas ir A. Jelovšek taip pat skyrėsi charakteriais: poetas buvo drovus ir uždaras, Ana kitaip nei jis, buvo gyva ir patraukli daugeliui vyrų. Vis dėlto, su ja ir vaikais palaikė nuolatinius santykius ir, turėdamas galimybę, rėmė finansiškai. Dukra Ernestina vėliau parašė atsiminimus, kuriuose apibūdino savo tėvų tarpusavio santykius.

Po Čopo mirties F. Prešerenas pradėjo artimiau bendrauti su jaunu lenku Emiliu Korytko, kuris dėl dalyvavimo tautinio atgimimo judėjime tėvynėje buvo ištremtas į Liublianą. E. Korytko rinko tautosaką. Prešerenas taip pat prie jo prisijungė ir, padėdamas jam, pats susidomėjo tautosaka. E. Korytko mirė 1839 metais.

Andrejus Smolė

1839 metais į tėvynę grįžo senas Prešereno draugas Andrejus Smolė, kuris buvo išvykęs dėl įsiskolinimų ir didžiąją gyvenimo dalį praleido užsienyje. Išvargintas neramaus ir bohemiško gyvenimo, A. Smolė pagaliau įsikūrė Prežeko pilyje, Dolenskoje. F. Prešerenas jį dažnai lankė, kartu leido knygas (pavyzdžiui, Valentino Vodniko eiles ir Anton Tomaž Linhart „Ši (ta) linksma diena arba Mitičekas veda“ („Ta veseli dan ali Matiček se ženi“), planavo leisti naują laikraštį, kurio pasirodymui sutrukdė cenzūra. Andrejus Smolė mirė 1840 metais per savo vardadienio šventę Prešereno akivaizdoje.

F. Prešerenas dėl daugelio netekčių ir meilės be atsako Julijai Primic pateko į didelę krizę. Pradėjo daug gerti, tapo vis labiau ir labiau abejingu. Jis buvo vienišas, paguodos ėmė ieškoti smuklėse ir tapo žinomu neįprastų, nešvankių ir nepadorių, bet sąmojingų eilėraščių autoriumi. Ana Jelovšek nesuteikė paguodos, jo poetinis talentas po truputį geso. Taip pat fiziškai vis labiau silpo ir tai jam sutrukdė gauti teigiamą atsakymą į vieną daugelio jo prašymų dėl nepriklausomos advokato praktikos.

Dar kartą jis nesėkmingai įsimylėjo: šįkart Jerica Podboj, smuklininkės Metkos dukterį, pas kurią visą laiką lankėsi. Šiai merginai paskyrė kelis eilėraščius. 1843 metais pradėtas leisti slovėnų laikraštis „Valstiečių ir rankdarbių (amatininkų) naujienos“ („Kmetijske in rokodelske novice veterinarja“), kuris pranašavo slovėnams naujos epochos pradžią. Laikraščio redaktorius buvo veterinaras ir politikas Janezas Bleiveisas. Jis nesiūlė F. Prešerenui bendradarbiauti, bet vietoj to gyrė ir spausdino Janezo Veselo (Koseskio) kūrinius, nors pastarąjį kūrybos meninė verte Prešerenas nepalyginamai aplenkė. Po kurio laiko Bleiveisas vis tik išspausdino keletą Prešereno eilėraščių sunkiai pastebimoje laikraščio vietoje.

Po kurio laiko F. Prešerenas vėl pradėjo kurti eilėraščius, parengė leisti poezijos rinkinį, pavadinęs „Eilėraščiai“ („Poezije“), kurio galutinį variantą atidavė peržiūrėti cenzūrai 1846 metais. Tuometinis cenzorius Franas Miklošičius tais pačiais metais liepos 22 dieną leido spausdinti, bet Prešerenas turėjo išimti keletą eilėraščių, tarp jų „Tostą“ („Zdravljica“), parašytą 1844 metais. Rinkinys spaudai buvo paruoštas 1846 metų gruodį Liublianos spaustuvininko Jozefo Blazniko, išleistas 1846 metais, bet knygoje parašyti 1847 leidimo metai.

Pirmasis poezijos rinkinio „Eilėraščiai“ puslapis

Persikėlimas į Kranį ir mirtis redaguoti

1846 metais pagaliau buvo patvirtintas Prešereno prašymas – šeštasis iš eilės – dėl nepriklausomo advokato praktikos. Tąkart jis nebeprašė kontoros Liublianoje, tačiau Postojnos arba Kranio miestuose. Valdžia jį paskyrė į Kranį. France Prešerenas labai daug dirbo, jo poezijos rinkinys „Eilėraščiai“ („Poezije“) buvo sėkmingas ir gerai pardavinėjamas.

Po 1848 metų Tautų pavasario galiausiai buvo paskelbtas „Tostas“ („Zdravljica“). Eilėraštis buvo išspausdintas Bleiveiso laikraštyje, kai kurie eilėraščiai buvo paskelbti paskutiniame literatūrinio žurnalo „Kranio bitelė“ („Kranjska čbelica“) numeryje. Prešereno kūrybinis potencialas ėmė silpnėti, jis jautė kartėlį ir nusivylimą, taip pat pasirodė vis rimtesni ligos požymiai. Netrukus jau nebegalėjo atsikelti, kentė nuo kepenų cirozės. F. Prešerenas buvo paskendęs skolose, neturėjo pinigų, nes kartais vargšams klientams jis atstovavo netgi be atlyginimo. Testamente jis pripažino du savo vaikus paveldėtojais ir jiems paliko kuklius turto likučius.

France Prešerenas mirė 1849 metų vasario 8 dieną, ketvirtadienį. Palaidotas vasario 10 dieną Kranyje. Po jo mirties Kranio miesto autoritetingi žmonės nusprendė sunaikinti tam tikrą dalį Prešereno literatūrinio palikimo, greičiausiai „smuklinius“ ar kitus panašius eilėraščius, kuriuos tuo metu laikė nepadoriais bei nešvankiais.

Janezas Bleiveisas greičiausiai dėl politinių sumetimų paskatino aukų rinkimą Prešereno paminklo statybai Kranio kapinėse. Nepaisant to, kad tuometinė žmonių reakcija nebuvo ypač entuziastinga, 1852 metais dabartinėje Prešereno giraitėje buvo pastatytas paminklas mirusiam poetui, kuris tik vėliau buvo pripažintas didžiuoju slovėnų literatūros kūrėju.

Prešereno asmenybė redaguoti

Prešereno išvaizda redaguoti

France Prešerenas buvo vidutinio ūgio žmogus. Jo pečiai buvo platūs, nulinkę, tvarkinga ir uždara laikysena. Iki 30 metų buvo lieknas, po to ėmė staigiai storėti. Poeto siuvėjui visą laiką kildavo problemų siūvant jam drabužius. Kai France buvo lieknas, jam buvo sunku pasiūti tinkamus drabužius; kai šiek tiek sustorėjo, elegantiški drabužiai nebetiko. Dažniausiai poetas vilkėjo fraką, nešiojo cilindrą, kuris buvo sulamdytas. Rengėsi tamsiais drabužiais, šviesių nemėgo. Nuolatos avėjo aulinius batus. Kiekvienam jis padarydavo puikų įspūdį, kadangi nebuvo pasipūtęs. France Prešerenas buvo paprastas kaimo žmogus, valstietis.

Jo veidas buvo ovalo formos, sveikai atrodantis ir šiek tiek įdegęs nuo saulės. Akys buvo pilkos, dažniausiai mažumėlę primerktos, jo žvilgsnis buvo šiek tiek apsiblausęs ir rimtas. Antakiai buvo šviesūs ir tankūs. Turėjo ilgą nosį su kuprele, mažą burną, viršutinė lūpa išsikišusi. Kai labai susijaudindavo, imdavo stipriai virpėti apatinė lūpa. Jo smakras buvo apvalus, su nedidele duobute. Aplink lūpas turėjo nuoširdaus gerumo ir draugiškumo raukšleles. France plaukai buvo tamsiai rudi, beveik juodi, šiek tiek garbanoti, tankūs, švelnūs ir blizgantys. Jis nemėgo kirptis, dėlto plaukų ilgis dažnai siekdavo pečius. Ausys buvo mažos ir prigludusios prie galvos.

Prešereno laisvalaikis redaguoti

Iš prigimties Prešerenas nebuvo labai draugiškas žmogus. Dažniausiai lankydavosi smuklėje pas „krofastą Metką“, vienerius metus net gyveno virš jos smuklės. Jis buvo daugiau nei svečias – beveik namiškis. Kai būdavo labai geros nuotaikos, jis linksmindavo svečius ir patekdavo į dėmesio centrą. Tuomet atmosfera nebūdavo niūri, pasikeisdavo į kupiną laimės ir džiaugsmo.

Nei vienas slovėnų paprotys nebuvo svetimas poetui, o ypač šv. Martyno diena. Jis žinojo, kad kitą dieną po šios šventės negalės eiti į darbą, todėl iš anksto suplanuodavo atostogas. Kai dirbo pas Krobatą, net po tris dienas nepasirodė darbe, todėl jo viršininkas nusprendė, kad Prešereno imsis ieškoti pats. Jis rado France pas „krofastą Metką“, kur jiedu kartu vis šventė šv. Martyno dieną, Prešerenas atsiprašydamas pajuokavo ir pasiaiškino ponui Krobatui: „Užvakar švenčiau šv. Martyno popiežiaus, vakar šv. Martyno vyskupo, šiandien Martyno Liuterio dieną!“

Prešerenas kaip tėvas redaguoti

Prešerenas niekada negyveno su šeima, nors turėjo tris vaikus. Pirma duktė mirė netrukus po gimimo, antroji – Ernestina, buvo jo mylimiausioji, trečiasis vaikas- sūnus Jože nebuvo jo pripažintas. Iškart po antrosios dukters gimimo Prešerenas atvyko į svečius pas savo vaikų motiną, paėmė Ernestiną ant rankų, įdėmiai ją apžiūrėjo lempos šviesoje ir nutarė, kad ji sveika. Mergaitei vardą išrinko motina, tėvas iš pradžių nesutiko, bet vis dėlto susitaikė ir pasakė, kad jam nesvarbu, kadangi „pati jau išrinko vardus savo vaikams.“ Pirmą kartą supdamas Ernestiną ant kelių Prešerenas, ją pavadino savo mažąja kepėja. Kai tik ji atvykdavo į svečius, France liepdavo savo sesei Katrai iškepti daug saldumynų. France mėgo savo dukterį lepinti, tačiau tą darė nelabai dažnai. Daug kartų jis norėjo, kad mergaitė persikraustytų pas jį, tačiau motina neleido. Kai Prešerenas leisdavo laiką su Ernestina, būdavo pats laimingiausias žmogus.

Dosnus žmogus redaguoti

F. Prešerenas neturėjo didelio turto. Pinigai jam labai daug reiškė tik tuomet, kai jų neturėjo. Tai buvo nepaprastas žmogus, nors visą gyvenimą sunkiai vertėsi, tačiau visą laiką rūpinosi vargšais, kurie pas jį lankydavosi daug kartų per dieną. Paprastai jiems duodavo kokį pinigą arba pasiūlydavo ką nors iš savo senų drabužių.

Vaikai jį dievino. Jiems dažniausiai turėjo paruošęs raudoną piniginę su monetomis ir pilnas kišenes saldžiųjų figų, dėl jų gavo figų daktaro pravardę. F. Prešerenas mėgo lepinti vaikus. Kartais jiems pagražindavo dieną ir pavaišindavo pietumis žvakių šviesoje. Kai tik vaikščiodavo gatvėmis, mėtydavo pinigus, o po to džiaugsmingai stebėjo vaikus, kuris iš jų pirmasis pagaus pinigus.

Kūryba redaguoti

France Prešereno kūrybą galima skirstyti į tris laikotarpius:

Jaunystės laikotarpis (1824 – 1828 metai)
Brandos laikotarpis (1828 – 1840 metai)
Vėlyvasis laikotarpis (po 1840 metų)

Jaunystės laikotarpis redaguoti

Pirmasis Prešereno kūrybos laikotarpis siekia jo studijų laikus Vienoje, apie 1824 metus. Manoma, kad jis kūrė dar tuomet, kai nesimokė gimnazijoje, tačiau apie tai patvirtintų žinių nėra. Vienas iš pirmųjų jo eilėraščių „Zarjovena dvičica“, parašytas kaip paguoda meilės kankinamam bendraklasiui.

Vis dėlto, iki 1825 metų, Prešerenui pavyko sukurti pilną sąsiuvinį eilėraščių, kuriuos atidavė įvertinti Jernėjui Kopitarui. Šis patarė Francui kurį laiką neliesti eilėraščių, tada vėl juos paimti į rankas ir iš naujo peržvelgti bei pataisyti. Prešerenas skrupulingai paklausė jo patarimo ir visus eilėraščius sudegino, pasilikęs tik tris, kurie jam pasirodė geriausi – eilėraštį, išverstą iš vokiečių kalbos „Lenora“ („Lenore“), „Vandens žmogus“ („Povodnega moža“) bei „Astronomija“ („Zvezdogledam“). Pirmasis jo išspausdintas eilėraštis – „Mergaitėms“ („Dekletam“). 1827 metais šį eilėraštį slovėnų ir vokiečių kalba išleido „Ilirskos laikraštis“.

Kūriniai redaguoti

France Prešeren kūriniai
Eilėraščiai	Baladės ir romansai	Dedikacijos	Gazele	Sonetai	Nauja tautosakos versija
Strunam Dekletam Pod oknam Prošnja Kam? Ukazi K slovesu Sila spomina Zgubljena vera Mornar Soldaška Zdravljica V spomin Valentina Vodnika V spomin Andreja Smoleta Od železne ceste Zapušena Nezakonska mati Pevcu Zvezdogledam V spomin Matija Čopa Nova pisarija Prva ljubezen Slovo od mladosti Glosa Zarjovena dvičica Rotarjovima dekletoma Licova strelci Elegija svojim rojakam Pov'do let starih čudne izročila Vi, ki vam je ljubezni tiranija Mihu Kastelcu Izdajavcu Volkmerjovih fabul in pesem Un dan si začela Vso srečo ti želim Tri želje Anastazija Zelenca Benečanska trojka Janezu N. Hradeckitu Kar je, beži Obschon die Lieder aus dem Vaterlande Ihr, die entsprossen aus dem Slawenstamme Die Seeman Die Macht der Erinn'rung Der verlor'ne Glaube Die Wiederbestattung Dem Andenken des Matthias Čop Warum sie, wert, daß Sänger aller Zungen "Der Frühling kommt aus Auen, Bergen, Flüssen" Wie der, dem alles, was er mitgenommen Wie brünstig sehnt sich, wer an dunkler Stelle Wohl groß war, Toggenburg! mein Schmerzgeselle Aufthun wird sich, wenn da Gericht vollendet Nichts trägt an ihm des Dichtergeists Gepräge An eine junge Dichterin Aus dem Polnischen des Adam Mickiewicz Wohl ihm, dem fremdt geblieben das Erkennen An die Mädchen Literärische Scherze in August v. Schlegel's Manier Error typi Relata refero "Hoc scio pro certo, quoties cum stercore certo" Du staunst, mein Freund! und fragst, woher und wie es kam Ihr hörtet von der Zwerge argem Sinnen An böser Wunde leidend muß entsenden In Laibach, der Slowennen Stadt, geboren Toast Wohin? Das freie Herz Den Schönen Laibachs Du spieltest, spielst noch; denn die Töne, die verlangen O! Volkslied, der Erinnerungen Der Mench muß untergehen Die Mutter und den Sohn, der ihr entsprossen Dem Wohlgebornen Fräulain Aloisia Crobath An den Herrn k. k. Appellationsrat Anton Tschopp	Hčere svet Učenec Dohtar Turjaška Rozamunda Judovsko dekle Zdravilo ljubezni Lenora Povodni mož Prekop Neiztrohnjeno srce Ribič Ženska zvestoba Orglar Ponočnjak Parizina Romanca od Strmega grada Šmarna gora Nebeška procesija Sveti Senan Nuna	Predgovor in zagovor Vzrok nezlatega veka Novi Pegazus Čebelice pušičarjam Čebelice pravljičarjam Čebelice šestomerjovcam Čebelice pesmam brez s in c Čebelice pevcam letnih časov Lesničnjeku in Levičnjeku Pred pevcu, potlej homeopatu Čebelarju Vodnik Abecedarju Ahaceljnovim pesmam Krempeljnu Nekim pevcam duhovnih pesem Izdajavcu Volkmera fabul in pesem Novičarjam Kopitar Daničarjam Bahači četvero bolj množnih Slave rodov Narobe Katon Pričujoče poezije Pušičarjem I, II Pesmi od posušila močvirja Glosatorju Zakaj se moj rojak napenja Čudni dihur Kdor ne zna napisa brati Ker stara para zlomek devištva preveč vzel Tempora mutantur Ljubljančanam Jezike vse Evrope je učene Steze popustil nemškega Parnasa Opasal vere je orožje Jasni so in srečni b'li Zaljšal cerkve vidijoče Moj bron je najden bil v dnu morja, ko Turčije Prijatlju Lašanu Gospodu Smuku Gospodu Izmajlu Sreznjevskemu v spomin velikega tedna leta 1841 Prijatlju Ferdinandu Šmidu	Pesem moja je posoda tvojega imena Oči sem večkrat prašal, ali smem Žalostna komu neznana je resnica, de jo ljubim Draga! vem, kako pri tebi me opravljajo ženice Med otroci si igrala, draga! lani - čas hiti Al bo kal pognalo seme, kdor ga seje, sam ne ve Kdor jih bere, vsak drugači pesmi sodi	Očetov naših imenitne dela Vrh sonca sije soncov cela čeda Tak kakor hrepeni oko čolnarja Dve sestri videle so zmoti vdane Kupido! ti in tvoja lepa starka Je od vesel'ga časa teklo leto Sonetni venec Ni znal molitve žlahtnič trde glave Sanjalo se mi je, de v svetem raji Velika, Togenburg! bila je mera Bilo je, Mojzes! tebi naročeno Na jasnem nebi mila luna sveti Marskteri romar gre v Rim, v Kompostelje Zgodi se včasih, de mohamedani Oči bile pri nji v deklet so sredi Kadar previdi učenost zdravnika Odprlo bo nebo po sodnem dnevi Al prav se piše kaшa ali kaſha Ne bod'mo šalobarde! Moskvičanov Apel in Čevljar O Vrba, srečna, draga vas domača Popotnik pride v Afrike pušavo Hrast, ki vihar na tla ga zimski trešne Komur je sreče dar bila klofuta Življenje ječa, čas v nji rabelj hudi Čez tebe več ne bo, sovražna sreča! O Vrba, srečna, draga vas domača Popotnik pride v Afrike pušavo Hrast, ki vihar na tla ga zimski trešne Komur je sreče dar bila klofuta Življenje ječa, čas v nji rabelj hudi Čez tebe več ne bo, sovražna sreča! Memento mori Krst pri Savici	Od lepe Vide Od kralja Matjaža Od Rošlina in Verjankota Svarjenje Soldaška Druga soldaška Sanje Od Marjetike Od Matjaža, ogrskega kralja Od majerce Žlahtni gospod Baroda Ljubček se na pot napravil Črni kos Lisica