Fitocenozė
Fitocenozė (sen. gr. phyton 'augalas', koinos 'bendras'), dar vadinama augalų bendrija, – ilgainiui dėl sukcesinių procesų susiformavusi ir esant toms pačioms aplinkos sąlygoms atsikartojanti (pastovi) įvairių rūšių augalų visuma tam tikroje teritorijoje. Fitocenozė susiformuoja santykinai vienalyčiame pagal aplinkos sąlygas kraštovaizdžio plote ir yra sudaryta iš atitinkamoms sąlygoms charakteringų augalų rūšių.
Fitocenozių (augalų bendrijų) visuma tam tikroje Žemės rutulio teritorijoje apibrėžiama kaip augalija. Fitocenozės, kartu su zoocenozėmis ir mikrobiocenozėmis, sudaro biocenozės. Botanikos mokslo šaka, tirianti augalų bendrijas, jų išskyrimą bei klasifikaciją, vadinama fitosociologija (fitocenologija).
Struktūra redaguoti
Kiekvienai fitocenozei būdingi saviti struktūrinės organizacijos parametrai, skiriantys ją nuo gretimų augalų bendrijų. Skiriama rūšinė (floristinė) ir erdvinė augalų bendrijų struktūra.
Floristinė struktūra redaguoti
Floristinė struktūra apibūdina fitocenozę sudarančių rūšių tarpusavio kiekybines proporcijas, kurios gali būti išreiškiamos rūšine sudėtimi, gausumu, projekciniu padengimu, aptikimo dažniu ir kitais rodikliais.[1] Fitocenozės rūšinė įvairovė susideda iš dviejų komponentų:
- rūšių sudėties ir jų gausumo, charakterizuojamo tam tikroje bendrijoje ar teritorijoje esančių augalų rūšių bendru skaičiumi;
- rūšių tolygumo, paremto kiekvienos rūšies reikšmingumu bendrijai. Augalų bendrijos rūšinę sudėtį lemia dirvožemio savybės, vietovės topografija, klimatas, antropogeninės veiklos pobūdis bei intensyvumas ir kiti aplinkos veiksniai.
Erdvinė struktūra redaguoti
Erdvinė fitocenozės organizacija susideda iš vertikaliosios ir horizontaliosios struktūros:
- Vertikalioji struktūra (kitaip vadinama vertikaliąja fitocenozės diferenciacija, vertikaliąja augalų dangos stratifikacija, ardiškumu) yra charakterizuojama įvairių augalų gyvenimo formų (pvz., medžių, krūmų, žolinių augalų ir kt.) sudėtimi ir erdviniu išsidėstymu bendrijoje. Vertikalioji struktūra ypač gerai atsiskleidžia miškų bendrijose, tačiau ji būdinga ir pievų bendrijoms. Pagal Hulto skalę, skiriami tokie sluoksniai (ardai): M1 – aukštų medžių (daugiau kaip 6 m), M2 – žemų medžių (iki 6 m), K – krūmų (apie 2 m aukščio), Ž – žolių ir krūmokšnių, S – samanų ir kerpių.
- Horizontaliąją fitocenozės struktūrą (zoniškumą) apibūdina skirtingų plotų mozaika, iš dalies aprašoma rūšinio padengimo pobūdžio.
Erdvinei augalų bendrijos struktūrai būdinga diferenciacija laiko atžvilgiu, kadangi dėl augalų sezoniškumo ir vešančių rūšių tarpusavio kaitos per vegetacijos periodą kinta ir visos bendrijos fizionomija.
Klasifikacija redaguoti
Kadangi fitozenozių rūšinę ir erdvinę sudėtį sąlygojančios ekologinės amplitudės yra linkusios telktis erdvėje, sudarydamos didesnius ar mažesnius vienalyčių aplinkos sąlygų plotus, augalų bendrijos gali būti apibrėžiamos geografiškai ir klasifikuojamos pagal tam tikras diagnostines augalų rūšis.
Europoje, taip pat ir Lietuvoje, dominuojanti fitocenozių klasifikacijos sistema remiasi XX a. pirmosios pusės prancūzų ir šveicarų fitocenologijos mokyklos atstovo J. Brauno-Blankės (J. Braun-Blanquet, 1884–1980) išvystytais augalų bendrijų tyrimo, taksonomijos ir nomenklatūros metodais. Taikant šiuos metodus, bendrijos subordinuojamos į hierarchines sistemas pagal diagnostines rūšis, kurias sudaro charakteringos ir diferencinės rūšys, o fitocenozės pavadinimas sudaromas prie šių rūšių pavadinimų pridedant hierarchinį sintaksono (augalų bendrijų taksonomijos vieneto) rangą nurodančias priesagas.
Pagrindinis augalų bendrijų sintaksonas yra asociacija. Asociacija – smulkiausias sintaksonominio skirstymo vienetas, turintis vienareikšmiškai apibrėžtą floristinį, taip pat ekologinį ir biogeografinį tapatumą.[2] Asociacijos yra sudarytos iš panašių augalų bendrijų, pasižyminčių panašia rūšine sudėtimi ir buveinėmis ir savo ruožtu pagal hierarchinę klasifikavimo sistemą grupuojamos į sąjungas, eiles ir klases.[3] Asociacijos rango sintaksoną lotynų kalba pažymi priesaga -etum (lietuvių kalba -ynas), sąjungos – -ion (lietuvių kalba -ynai), eilės – -etalia, klasės – -etea (dviejų pastarųjų rangų sintaksonams lietuvių kalba rangą žyminčių priesagų netaikoma). Prie kiekvieno sintaksono paprastai nurodomas jį aprašęs autorius ir sintaksono aprašo paskelbimo metai.
| Sintaksono rangas | Lotyniško vardo priesaga | Sintaksono lotyniško vardo pavyzdys | Sintaksono lietuviško vardo pavyzdys |
|---|---|---|---|
| Klasė | -etea | Molinio-Arrhenatheretea elatioris R. Tx. 1937 | Trąšios pievos |
| Eilė | -etalia | Arrhenatheretalia elatioris Pawłowski 1928 | Europinės trąšios pievos |
| Sąjunga | -ion | Arrhenatherion elatioris (Br.-Bl. 1925) W. Koch 1926 | Avižuolynai |
| Asociacija | -etum | Arrhenatheretum elatioris Br.-Bl. ex Scherrer 1925 | Aukštasis avižuolynas |
Buveinės redaguoti
Pagal tai, kokias aplinkos sąlygas sukuria kitiems toje pačioje teritorijoje įsikuriantiems organizmams (pvz., grybams, gyvūnams, mikroorganizmams), tam tikra fitocenozė gali būti priskirta prie vieno ar kito buveinės tipo ar tipų grupės. Nors buveinių klasifikacija ir nomenklatūra dažnai nesiremia vien augalų bendrijomis, identifikuojant buveines daug dėmesio skiriama būtent augalų rūšinei sudėčiai ir būdingųjų augalų rūšių kompleksams,[1] tad fitocenozes galima klasifikuoti ir pagal buveinės tipą.
Pagrindiniai Lietuvos augaliją sudarantys buveinių tipai yra šie:
Dėl urbanizacijos plėtros ir vis didėjančio skaičiaus miestuose besitelkiančių ruderalinių augalų, formuojančių savitas bendrijas sąvartynuose, rekreacijos zonose, prie transporto magistralių ar kiemuose, galima išskirti ir specifinį miestams būdingą fitocenozių tipą – urbofitocenozes.[3] Taip pat, kadangi dėl sinantropizacijos (prisitaikymo gyventi žmogaus aplinkoje) poveikio stipriai pakinta net ir gamtinių fitocenozių, susiformuojančių urbanizuotose teritorijose, struktūra, tokias bendrijas, pvz., miestuose esančius miškus, siūloma traktuoti kaip savitą fitocenozės tipą. [4]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 Ulevičius A., Tupčiauskaitė J., 2013. Ekosistemų praktikumas: buveinės ir jų būdingosios rūšys. – Vilnius
- ↑ Willner W., 2006. The association concept revisited. Phytocoenologia, 36(1), 67-76. DOI: 10.1127/0340-269X/2006/0036-0067
- ↑ 3,0 3,1 3,2 Tupčiauskaitė J., 2012. Botanikos mokomoji lauko praktika: Stuomeninių augalų mokomųjų ekskursijų konspektai, užduotys ir kontroliniai klausimai. – Vilnius.
- ↑ Bernat A., 2020. Miesto miškų ir ekotonų sudėtis, struktūra, sinantropizacija ir miško įtaka gyventojų gyvenimo kokybei: daktaro disertacija. – Kaunas, Vytauto Didžiojo universitetas.