Falanga
- Apie voragyvius falangas skaityti straipsnyje Solpūgos.
Falanga – stačiakampė pėstininkų rikiuotė, sudaryta iš sunkiųjų pėstininkų, ginkluotų ietimis, pikomis, alebardomis ar panašiais ilgakočiais ginklais. Tai tipiška senovės Graikijos ar senovės Makedonijos rikiuotė (žodis kilęs iš gr. phalangos 'pirštas'). Romėnai naudojo paprastas falangas, nors vėliau jas pakeitė manipulų rikiuotė. Falangos tipo rikiuotes naudojo ir kai kurios viduramžių kariuomenės.
Kilmė redaguoti
Falanga, kaip kovinė pėstininkų rikiuotė, buvo žinoma ir iki graikų. Seniausios falangos tipo rikiuotės žinomos dar Šumere apie 2450 m. pr. m. e. Kariai būdavo ginkluoti ietimis, šalmais ir dideliais skydais, pridengiančiais visą kūną. Panašią rikiuotę naudodavo ir senovės Egipto kariuomenė. Istorikai iki šiol ginčijasi, ar graikai patys išrado falangą, ar jie pasinaudojo pirmtakų žiniomis.
Archajinės ir klasikinės Graikijos falanga redaguoti
Falangos gylis būdavo gana įvairus, nuo 4 iki 12 karių. Makedonijos karalius Pilypas II patobulino falangą. Jo falangos gylis būdavo 8–16 karių. 8 eilių falangos sarisos būdavo 5,5–6 m ilgio. Priekinės sarisos styrodavo 4–4,5 m prieš rikiuotę. Gilesnių rikiuočių ietys nesiekdavo priešų, tad jas laikydavo įstrižai virš priekinių sarisoforų. Galinės rikiuotės savo mase palaikydavo priekines eiles. Priekinei eilei kritus galinės užimdavo jų vietą.
Falangos trūkumas buvo tas, kad ji buvo nejudri, jai sunku būdavo greitai manevruoti mūšio lauke, ji netiko veikti raižytoje ar medžiais apaugusioje vietovėje.
Senovės Graikijos falangos skirstomos į:
- Klasikinė falanga – sudaryta iš hoplitų , vienoje rankoje laikiusių didelį skydą, kitoje – ietį.
- Makedoninė falanga – sudarytą iš sarisoforų, ginkluotų ilgomis sunkiomis sarisomis.
