Europos stebuklo teorija

   Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į šaltinius.
Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Europos stebuklo teorija (angl. The European Miracle) – koncepcija, kalbanti, kad Europa ir europiečiai jau prieš 1492 m. turėjo prielaidas, kurios sąlygojo atrasti Naująjį pasaulį, kapitalizmo atsiradimą ir savo politikos ir prekybos dominavimą pasaulyje.

Kristupas Kolumbas Ispanijos karaliaus vardu imą valdžia atrastose žemėse.

Ji pateikiama Eric Jones knygoje The European Miracle: Environments, Economies and Geopolitics in the History of Europe and Asia. Jo priešininkas Maksas Vėberis, Protestantiška etika ir kapitalizmo dvasia, autorius, argumentuoja, kad protestantiška visuomenė turėjo prielaidas atsirasti kapitalistiniams santykiams. Europietiško stebuklo teoriją kartais laikoma vulgaraus Eurocentrizmo pavyzdžiu.

Erikas Džonsas šios teorijos pagrindu laiko europietišką šeimą. Jis nurodė, kad Europos moterys tekėjo vėliau ir turėjo mažiau vaikų, kai likęs pasaulis „dauginosi be saiko“. Džonsas taip pat gyrė europietiškų miestų specifiką, kurie, pasak jo, atsirado anksčiau ir geriau vystėsi. Labiausiai gyrė italų XV a. miestus-valstybes, kuriuose gimė bankininkystė. Dėl įgimto racionalumo europiečiai buvo gabūs revoliucinėms inovacijoms, kurie sąlygojo tai, kad visuomenė tapo labiau produktyvi ir sukūrė geresnius laivus, kas sąlygojo prekybos dominavimą.

Europietiško stebuklo teoriją laikė mitu vokiečių ekonomistas ir sociologas Andre Gunderis Frankas. Džeimsas Blautas ją pavadino „kultūriniu rasizmu“. Kritikai nurodo tai, kad XV a. kitos pasaulio dalys buvo taip pat išsivysčiusios. Pusė žmonių populiacijos, gyvenančios miestuose (daugiau kaip 10 000 žmonių) gyveno Kinijoje. Pagal Zhengas He šaltinius buvo galima manyti, kad kinų laivai buvo geresni, negu europiečių.

Priešininkų teorija tvirtina, kad europiečiai pradėjo greičiau vystytis, nes greičiau pasiekė Amerikos auksą ir sidabrą, o pasiekė greičiau, nes buvo arčiau.