Eonas (filosofija)
Eonas (sen. gr. αἰών – 'amžius') – tarpinė tarp Dievo ir pasaulio esybė gnosticizme ir manicheizme, Dievo emanacija.[1]
Gnostikų supratimu, eonai – Dievo ir pasaulio pradų hipostazės, užpildančios erdvę tarp Dievo ir materialaus pasaulio, egzistuojanti jų hierarchija, visuma sudaranti pleromą.[1] Pirmasis eonas emanuojąs tiesiogiai iš savybėmis neišreikštos dievybės.[2] Paskesni eonai turį vis mažiau dieviškosios jėgos, tolstant eonų skaičius didėjąs.[2] Galiausiai eonų veikloje atsirandanti klaidos galimybė, daugelyje gnostinių sistemų laikoma, kad būtent dėl to atsiradęs materialusis pasaulis.[2] Jėzus Kristus, gnostikų manymu, viena iš hipostazių,[1] daugeliui – pats tobuliausias eonas, turintis išpirkti klaidą, įkūnytą materialiajame pasaulyje.[2]
Kai kuriose sistemose į eonus buvo žvelgiama teigiamai, laikoma, kad jie įkūnija dieviškumą, o kitose priešingai – vertinti neigiamai, manyta, kad žmogaus siela turinti kentėti, kol keliaudama per eonus galiausiai pasieksianti dieviškąjį šaltinį, iš kurio kilusi.[2]
Išnašos redaguoti
|
Šis straipsnis apie filosofiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |