Enuma Eliš (𒂊𒉡𒈠𒂊𒇺, akad. Enûma Eliš) – babiloniečių kosmogoninis mitas, užrašytas 7 molinėse lentelėse akadų kalba. Mitą sudaro ~1000 eilučių. Enuma Eliš dantiraščių lentelės rastos Ašurbanipalo bibliotekoje (Ninevija) anglų archeologo Austen Henry Layard (1849 m.). Vėliau rasta V lentelės kopija Huzirnoje (dab. Turkija).

Rasti dantiraščiai datuojami VII a. pr. m. e., bet manoma, kad pats mitas sukurtas anksčiau, greičiausiai dar bronzos amžiuje, Hamurabio laikais ar valdant kasitams (XVIIIXVI a. pr. m. e.).

Enuma Eliš mito tekstas būdavo recituojamas kasmetinės Akitu šventės metu – jos metu simboliškai būdavo atkuriamas pasaulis, todėl būdavo pasakojamas pasaulio sukūrimo mitas. Jame pasakojama apie dievo Marduko pergalę prieš chtoninę dievybę Tiamat. Epe minimi du pirminiai dievai – Apsu (gėlų vandenų dievas) ir Tiamat (vandenyno dievybė). Keletas kitų dievų (Enkis ir kt.) yra beribiame Tiamat kūne ir kelia triukšmą. Apsu triukšmautojus nori nužudyti, bet Tiamat neleidžia. Tada Apsu su viziriu Mumu rengia planą, kaip nužudyti jaunus dievus. Tačiau Tiamat perspėja Enkį, ir šis magijos pagalba nužudo Apsu. Tapęs valdovu, Enkis su Damgalnuna susilaukia sūnaus Marduko. Šis dievas tampa labai galingu, jam pavaldūs vėjai ir audros. Marduko keliamas triukšmas pradeda erzinti Tiamat kūne tebemiegančius kitus dievus.

Dievai įkalbina Tiamat atkeršyti už Apsu nužudymą. Ji sukuria 11 siaubūnų, kurių vienas, Kingu, tampa jos vyru. Vėliau aprašoma Marduko kova su Tiamat ir siaubūnais. Pasiekęs pergalę, Mardukas Tiamat kūnu papuošia dangų ir žemę, sukuria kalendorių, sutvarko žvaigždes ir planetas, Saulę, Mėnulį ir vėją.

Dievai, buvę Tiamat sąjungininkais, tampa Marduko ir jo sąjungininkų vergais, bet situacija pasikeičia, kai Mardukas nugali Kingu. Iš jo kraujo jis sukuria žmones, kad šie nudirbtų dievų darbus. Dievai įsikuria Babilone, o Mardukas 50-čia vardų imamas garbinti kaip aukščiausias dievas.

Enuma Eliš mitas turi daug panašumų su bibliniu Pasaulio Sutvėrimo mitu. Babiloniečių mito pavadinimas kilo nuo pirmųjų jo žodžių, reiškiančių „kuomet viršuj“. Mitas pradedamas šiais žodžiais:

enūma eliš lā nabû šamāmū Kuomet viršuj dangus dar neturėjo vardo,
šapliš ammatu šuma lā zakrat Ir žemė apačioj bevardė vis dar buvo,
apsûm-ma rēštû zārûšun Ir pirmykštis Apsu, juos pradėjęs,
mummu tiamat muallidat gimrišun     Ir chaosas, Tiamat, motina abudviejų,
mêšunu ištēniš ihiqqū-ma Judviejų vandenys maišėsi,
gipāra lā kiṣṣurū ṣuṣâ lā še'û Nebuvo lauko dar sukurta, nebuvo šlapynių dar regėta;
enūma ilū lā šūpû manāma Kai nė vienas iš dievų nebuvo dar pakviestas į būtį.

Nuorodos redaguoti