Elektrolitas
Elektrolitas (elektro… + gr. lytos 'ištirpęs') – cheminis junginys (druska, bazė, rūgštis), kuris ištirpintas poliniame tirpiklyje (pvz., vandenyje) ar išlydytas, disocijuoja (jonizuojasi) į jonus ir praleidžia elektros srovę. Elektros srovės tekėjimas elektrolite yra susijęs su medžiagos pernešimu ir cheminiais kitimais ant elektrodų.
Elektrolitai skirstomi į stipriuosius, kurie visiškai disocijuoja (jonizuojasi) į jonus ir silpnuosius, kurie disocijuoja menkai. Medžiagos, kurios nei tirpaluose, nei lydaluose nesudaro jonų, vadinamos neelektrolitais.
Fiziologinė reikšmė redaguoti
Fiziologijoje pagrindiniai elektrolitai yra natris (Na+), kalis (K+), kalcis (Ca2+), magnis (Mg2+), chloras (Cl−), vandenilio fosfatas (HPO42−) ir vandenilio karbonatas (HCO3−). Šie elektrolitai reguliuoja nervų ir raumenų funkcijas, organizmo hidrataciją, kraujo pH, kraujo spaudimą, padeda atstatyti pažeistus audinius.[1]
Literatūra redaguoti
- Elektrolitų tirpalai, Enciklopedinis žinynas, Henrikas Cesiulis, Vytautas Skučas, Vilniaus universiteto leidykla, 2000.
- http://sveika.lt/elektrolitai/
Išnašos redaguoti
|
Šis straipsnis apie fiziką yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |