Ekspresionizmas

Ekspresionizmas (pranc. expressionisme, iš expression 'išreiškimas, išraiškingumas, išraiška') – XX a. pirmųjų 3 dešimtmečių avangardistinė Vakarų Europos dailės, literatūros, muzikos, architektūros ir teatro meno srovė, kuriai būdinga atviras, pabrėžtas autoriaus pasaulėjautos, emocijų, vizijų reiškimas, anarchistinės, pacifistinės ir antimiesčioniškos idėjos, apibendrinti, hiperbolizuoti, dažnai groteskiški vaizdai. Daugiausiai reiškėsi Vokietijoje.

Istorija redaguoti

Ekspresionizmas dailėje redaguoti

Vokiečių ekspresionizmas daug kuo artimas prancūzų fovizmui: bendros ištakos (Art nouveau manierizmas); V. van Gogo ir P. Gogeno kūrybos įtaka. Didelę įtaką padarė tapytojai Edvardas Munkas ir Džeimsas Ensoras, kurie abu apie 1885−1900 m. išvystė individualų dailės stilių. Didžioji ekspresionistų banga prasidėjo apie 1905 m. Dresdene susiformavus grupei „Tiltas“. Jai priklausę dailininkai (Ernstas Liudvigas Kirchneris, Erikas Hekelis, Karlas Šmitas-Rotlufas ir kiti) siekė išvaduoti Vokietijos meną nuo akademinio natūralizmo ir impresionizmo, pripildyti dvasingumo ir emocingumo. To siekdami ekspresionistai ieškojo įkvėpimo šaltinių primityviame Afrikos tautų, vokiečių viduramžių mene. Ekspresionistai naudojo plačius, greitus potėpius, ryškias, kontrastuojančias spalvas, iškraipytas linijas. Paveikslų temos dažnai įtraukdavo nerimo, smurto, nusiminimo potemes.

Miunchene susiformavo dailininkų grupė „Mėlynasis raitelis“ (Vasilijus Kandinskis, Francas Markas, Augustas Makė ir kiti), tačiau jų paveikslai labiau lyriški nei „Tilto“ dailininkų, mažiau drastiški spalvų kontrastais ir linijų agresyvumu. Austrijoje ekspresionistinio stliaus bruožus perėmė Oskaras Kokoška ir Egonas Šylė, Prancūzijoje − Žoržas Ruo ir Chaimas Sutinas. XX a. pradžios ekspresionizmo tendencijos persidavė po antrojo pasaulinio karo susiformavusioms meno srovėms (abstraktusis ekspresionizmas, neoekspresionizmas).

Ekspresionizmas literatūroje redaguoti

Ekspresionistinė literatūra išaugo kaip reakcija į tuometinę pasiturinčios vidutinės buržuazijos šeimos gyvenimo sanklodą, greitą urbanizaciją ir visuomenės modernizavimą. Ekspresionistų kūriniams būdingas herojaus vidinės dvasinės būsenos vaizdavimas, joje kylančios, o ne išorėje vykstančios dramos. Franco Kafkos novelės dažniausiai apibūdinamos kaip ekspresionistinės.

Ekspresionistinės dramos pirmtakais buvo Augustas Strindbergas ir Frankas Vedekindas. Pirmąja, išties ekspresionistine drama laikoma 1912 m. Reinhard Sorge parašyta „Valkata“. Labiausiai ekspresionistinė poezija klestėjo Vokietijoje, Austrijoje.