Ekovata – puri organinė celiuliozinė termoizoliacinė medžiaga naudojama naujų ir renovuojamų pastatų konstrukcijoms apšiltinti, gaunama celiuliozės pluoštą, gautą iš perdirbtos makulatūros, sumaišant su nelakiomis organinėmis medžiagomis.[1]

Ekovata
Lietuvoje prekiniu ženklu „Ekovata“ gaminamos celiuliozinės vatos maišas

Istorija ir gamyba redaguoti

Celiuliozinė vata buvo išrasta ir užpatentuota 1893 m. Anglijoje.[2] 1928 m. Vokietijoje pradėjo veikti pirmoji pasaulyje ekovatos gamykla. Šiuo metu ši medžiaga gaminama daugelyje šalių, tarp jų ir Lietuvoje. Skirtingose šalyse ši medžiaga turi įvairius bendrinius pavadinimus: celiuliozinė vata, celiuliozinė vilna, ekovata, ekovilna. Lietuvoje, ji vadinama patentuotu vardu „ekovata“.

Lietuvoje ekovata gaminama nuo 1993 m. Kauno rajone, Domeikavos seniūnijoje, Eigirgaloje įrengtoje gamykloje celiuliozinę vatą prekiniu pavadinimu „Ekovata“ gamina bendrovė UAB „Ekorema“.

Sudėtis redaguoti

Susideda iš celiuliozes pluošto (81 %), boro rūgšties (12 %) ir borakso (7 %) mišinio. Ji nedega, nepūva, turi geras šilumos ir garso izoliacijos savybes.

Privalumai redaguoti

  • Mažas laidumas šilumai
  • Atsparumas drėgmei
  • Atsparumas ugniai
  • Biologinis atsparumas
  • Gera garso izoliacija

Mažas laidumas šilumai redaguoti

Ekovata puikiai sulaiko šilumą – jos skaičiuojamasis šilumos laidumo koeficientas λ = 0,0377 W/mK.[3]

Atsparumas drėgmei redaguoti

Smulkiaplaušė ekovatos struktūra drėgmės nekaupia. Todėl jai, kaip ir medinėms sienoms nebūtina naudoti jokių garą izoliuojančių plėvelių.[1] Kadangi ekovatos pagrindas – perdirbta mediena (laikraštinis popierius) jos drėgnis keičiasi kaip ir medienos. Keičiantis santykiniam oro drėgniui drėgmė patenka ant viršutinio sluoksnio, ekovatos plaušeliai sulimpa ir sudaro ploną plėvelę.[1] Ši užkerta kelią oro skverbimuisi į vidų. Išgaravus drėgmei medžiagos savybės lieka nepakitusios.

Atsparumas ugniai redaguoti

Priskiriama sunkiai degių medžiagų (B) grupei, todėl ji saugo medines ir metalines konstrukcijas nuo aukštų temperatūrų ir tiesioginio ugnies poveikio. Šią savybę suteikia į ekovatos sudėtį įterptos borakso druskos, kurios įkaitusios išskiria kristalizacinį vandenį ir pristabdo deguonies patekimą į gaisro vietą, tuo stabdydamos ugnies plitimą ir vėsindamos izoliacijos sluoksnį. Dėl boro junginių ekovata nedega ir nesilydo. Gaisro metu neišskiria nuodingų dujų.[3]

Biologinis atsparumas redaguoti

Sudėtyje esantys boro junginiai apsaugo ekovatą ir su ja besiliečiančias konstrukcijas nuo puvimo ir grybelių. Joje negyvena ir nesiveisia vabzdžiai ir graužikai.

Gera garso izoliacija redaguoti

Smulkiaplaušė ekovatos struktūra efektyviai užpildo visus tarpus, plyšius ir sunkiai prieinamas vietas, o susidaręs ištisinis sluoksnis užtikrina aukštą garso izoliacijos lygį.

Trūkumai redaguoti

  • Sudėtingų konstrukcijų šiltinimui reikalinga speciali įranga.
  • Šiltinant sausuoju būdu dulka.

Šiltinimo būdai redaguoti

 
Sausuoju būdu apšiltinta pastogės perdanga
 
Šlapiuoju būdu apšiltinta vertikali konstrukcija

Ekovata šiltinami visų tipų statomi ir renovuojami pastatai. Šiltinimui naudojama sausa, sudrėkinta vandeniu ir klijais medžiaga. Naudojami šie šiltinimo ekovata būdai:

  • Sausas uždaroms ertmėms
  • Sausas atviriems paviršiams
  • Šlapias
  • Šlapias klijinis

Sausas uždaroms ertmėms redaguoti

Šio būdu šiltinami tiek naujai statomi pastatai, tiek senos statybos namai, kuriuose yra oro tarpų. Į uždaras šlaitines atitvaras, mūro oro tarpus, ertmes tarp grindų ir perdangos ekovata iš maišų pilama rankomis arba įpučiama per žarną specialios įrangos pagalba.

Sausas atviriems paviršiams redaguoti

Šis būdas naudojamas šiltinant atvirus horizontalius paviršius. Ekovata specialia įranga arba rankiniu būdu išpilama ant paviršiaus ir išlyginama.

Šlapias redaguoti

Šis būdas naudojamas vertikalių, tiek išorės, tiek vidaus konstrukcijų šiltinimui. Sudrėkinta vandeniu ekovata, naudojant specialią įrangą, per žarną oro srovės pagalba purškiama ant šiltinamo paviršiaus. Ekovatos drėkinimas vandeniu vyksta žarnos antgalyje. Vanduo į žarnos antgalį paduodamas atskiru vamzdeliu. Užpurkštos vatos sluoksnio storis svyruoja nuo 1 iki 500 mm. Sluoksnio perteklius nubraukiamas elektriniu voleliu pagal karkaso vertikalių tašų paviršių. Nubrauktas ekovatos perteklius surenkamas ir naudojamas antrą kartą.

Šlapias klijinis redaguoti

Šis būdas naudojamas metaliniams, gelžbetoniniams bei kitiems lubų paviršiams apšiltinti iš apačios. Ekovatos paruošimo būdas toks taps kaip šlapiojo, tik žarnos antgalyje ekovata drėkinama ne vandeniu, o vandens klijų mišiniu.

Šio būdu užpurkšta ekovata naudojama ir kaip antikondensacinė danga (nešildomų metalinių ir gelžbetoninių konstrukcijų pastatams).

Šaltiniai redaguoti

  1. 1,0 1,1 1,2 VALEVIČIENĖ, Daiva. Naujas rūbas senam namui. Kaunodiena.lt, 2004-08-10.
  2. Statome namą. Šiltinimas celiuliozės plaušais – ekovata[neveikianti nuoroda]. Verslo žinios, 2003-04-23
  3. 3,0 3,1 GURSKIS, Vincas. Statybinės medžiagos [PDF]. Kaunas: Ardiva, 2008. 127–128 p. ISBN 978-9955-896-24-1.

Nuorodos redaguoti