Dygialapis bugienis

Ilex aquifolium

Dygialapis bugienis

Nekeliantys susirūpinimo (IUCN 3.1), ^[1]

Karalystė:	Augalai ( Plantae)
Skyrius:	Magnolijūnai ( Magnoliophyta)
Klasė:	Magnolijainiai ( Magnoliopsida)
Eilė:	Aquifoliales ( Aquifoliales)
Šeima:	Bugieniniai ( Aquifoliaceae)
Gentis:	Bugienis ( Ilex)
Rūšis:	Dygialapis bugienis ( Ilex aquifolium)

Binomas

Ilex aquifolium
L., 1753

Sinonimai

Aquifolium croceum Raf.
Aquifolium ferox Mill. ex Rafin.
Aquifolium heterophyllum Raf.
Aquifolium ilex Scop.
Aquifolium lanceolatum Raf.
Aquifolium planifolium Raf.
Aquifolium spinosum Lam.
Aquifolium undulatum Raf.
Aquifolium vulgare St.-Lag.
Ilex aquifolium L. var. barcinonae Pau
Ilex balearica Desf.

Paplitimas

Dygialapių bugienių apytikslis paplitimas Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Vakarų Azijoje:

savaiminis paplitimas

✖ izoliuotos populiacijos

▲ introdukuoti ir natūralizuoti (sinantropai)

Dygialapis bugienis (Ilex aquifolium) – bugieninių (Aquifoliaceae) šeimos, bugienių (Ilex) genties augalų rūšis.

Paplitimas redaguoti

Savaime paplitę Vakarų ir Pietų Europoje, Šiaurės Europos pietvakariuose, Šiaurės Afrikoje ir Vakarų Azijoje (šiaurinė Turkija, Kaukazas, Užkaukazė). Šiauriniame areale, šaltesnio klimato kraštuose auga neaukštose nuo jūros lygio altitudėse, pietiniuose ir švelnaus klimato regionuose auga iki 2600 m aukščio altitudėse^[2].

XXI a. pirmojo dešimtmečio duomenimis, Europoje natūraliai plinta dėl šiauriniuose regionuose švelnėjančio klimato, o pietiniuose dažniau pasitaikančių sausringų laikotarpių. Skandinavijoje jų arealas plinta į rytus dėl savaiminių populiacijų hibridizacijos su kultivarais^[3]^[4]^[5]

Artimiausiai nuo Lietuvos paplitę šiaurės rytų Vokietijoje ir jos Riugeno saloje, o artimiausiai introdukuoti Švedijos Gotlando saloje.

JAV ir Kanados vakarų pakrantėse bei Havajų salose laikomi invaziniais.

Labiausiai mėgsta rūgščius dirvožemius, nors auga beveik įvairių tipų bei drėgmės dirvožemiuose, išskyrus amžinai užmirkusius. Toleruoja sausras.^[6]

Ši rūšis aptinkama įvairiose augalų bendrijose, dažniausiai kaip pomiškio medis arba vidutinio klimato zonoje lapuočių miškų pakraščiuose, kuriuose vyrauja ąžuolai (Quercus) arba bukai (Fagus). Kraštuose apie Viduržemio jūrą auga visžalių akmeninių ąžuolų (Quercus ilex) miškuose kartu su kitomis krūmų bendrijomis.

Dygialapiai bugieniai plinta iš šaknų atžalomis bei iš sėklų, kuomet jas išplatina jo vaisius lesantys paukščiai^[7].

Apibūdinimas redaguoti

Tai dekoratyvinis, vaistinis, nuodingas, visžalis su tankia, piramidės formos laja krūmedis. Kadangi tai dvinamis augalas, jo vyriški ir moteriški žiedai sukrauti ant atskirų medžių. Jaunų medelių lyties nustatyti negalima tol, kol jie nepražysta, paprastai tai užtrunka nuo 4 iki 12 metų. Vaisius veda tik moteriškas medis, tad kad užsimegztų vaisiai, netoliese prie moteriško turi augti vyriškas medis, o atstumas tarp jų turi būti nedidesnis nei 183 m.^[8] Vienas vyriškas medis gali apdulkinti iki 20 moteriškų medžių.^[9] Priklausomai nuo regiono ir klimato, žydėti pradeda nuo ankstyvo pavasario, iki jo pabaigos. Anglijoje žydi gegužės mėnesį ir juos apdulkina bitės bei kiti vabzdžiai^[10].

Auga lėtai. Dažniausiai neaukšti, iki 8–10 m aukščio, labai retai iki 20 m aukščio medžiai. Kamieno skersmuo 40–60 cm, labai retai iki 80–100 cm. Kartais išauga 1–5 metrų aukščio krūmu.

Žievė pilka, plona. Lapai išsidėstę paeiliui, elipsiški arba kiaušiniški, kieti, tamsiai žali, blizgūs, apie 3–10 cm ilgio, 2–5 cm pločio. Kraštai dantyti su aštriais spygliais. Jaunų medelių lapeliai labiau dantyti su aštriais spygliais, senesnių medžių lapų pakraščiai daugiau lygesni, ne tokie ryškūs jų pakraščiuose spygliukai. Taip pat medžių aukštesnėse dalyse lapai lygesni, su ne taip stipriai žymiais jų pakraščiuose spygliukais^[11].

Žiedai dvilyčiai, smulkūs, 6 mm skersmens – vyriški balti, moteriški balti, tik žiedlapio pakraščiuose su šviesiai rožiniu atspalviu. Vaisiai 6–10 mm skersmens, raudoni, rutuliški kaulavaisiai, aplipę stiebą. Kiekvieno vaisiaus viduje yra 3–5 kauliukai su sėklomis. Vaisiai sunoksta spalio-lapkričio mėnesiais. Ant šakelių vaisiai išsilaiko visą žiemą. Dauginasi dažniausiai sėklomis, bet tankiuose sąžalynuose plinta

Įprastai gyvena apie 75 metus, bet prie palankių augimo sąlygų ši rūšis gali gyventi iki 300 metų.

Morfologinis pav.
Šakelė su lapais
Pasitaikiusios lapų formos iš to pačio dygialapio bugienio krūmo
Vyriškas žiedas
Moteriški žiedai

Panaudojimas redaguoti

Lapuose ir vaisiuose yra alkaloido teobromino, dažinių medžiagų. Vaisių suvalgymas žmogui gali sukelti vėmimą, viduriavimą ir stingulį, o didesnis suvartotas vaisių kiekis gali būti mirtinas. Vaikams ypač pavojingi. Apšalę vaisiai netenka dalies toksinų, todėl lesamos paukščių.

Dygialapio bugienio dekoravimas vakarų kultūros kraštuose glaudžiai susijęs su Kalėdomis, kuris buvo idealus švenčių papuošalas su savo ryškiai raudonais vaisiais ir ryškiai žaliais, blizgančiais dekoratyviais lapais. Bet tradicija dekoruoti dygliojo bugienio šakelėmis buvo išplitusios prieš krikščionybę, o tikriausiai prasidėjo nuo ankstyvųjų Europos pagonių, kurie žiemai į busto vidų atsinešdavo dygliojo bugienio šakeles, kad jos apsaugotų nuo piktų dvasių. Romėnai gruodžio mėnesį švesdami saturnaliją, kartu su dygialapio bugienio šakelėmis siusdavo dovanas. Senovės keltai šiuos augalus degindavo žiemos saulėgrįžos metu.

Vėliau šią praktiką perėmė ir prisitaikė krikščionys, viena iš šių dekoravimo tradicijų, tai erškėčių vainikas, o rūšies raudoni vaisiai reprezentuoja Jėzaus Kristaus kraujo lašus. Iki paplintant kalėdinėms eglutėms, dygialapis bugienis buvo pagrindinis Kalėdų simbolinis augalas. Buvo manoma, kad namų ūkui ateis nelaimė, jeigu po dvyliktos Kalėdų nakties iš namo nebus išneštos jo šakelės.

Tradicinis tikėjimas burtais ir dygialapio bugienio magiškomis galiomis yra išlikęs iki šiol. Pavyzdžiui kai kur tikima, kad jo šakelės gali apsaugoti namą nuo žaibo. Škotijoje prie kai kurių namų durų buvo sukraunamos ar pakabinamos šakelės, kad jos apsaugotų namo gyventojus^[12].

Dygialapio bugienio pražydę žiedai dėl nektaro pritraukiai įvairių rūšių vabzdžius, tarp jų ir bites.

Kultivarai redaguoti

Kadangi augalas dekoratyvus, išveistos veislės baltakraščiais lapais. Žemiau, dalis dygialapio bugienio kultivarų:

Ilex Aquifolium ‘Alaska’; bene atspariausias šalčiams kultivaras, atlaikantis -20 °C -15 °C šaltį^[13] užaugantis iki 8 m aukščio^[14]
Ilex aquifolium ‘Amber’^[15]
Ilex aquifolium ‘Argentea Marginata’;
Ilex aquifolium ‘Ferox Argentea’;
Ilex aquifolium ‘Pyramidalis’^[16];
Ilex aquifolium ‘Siberia’ sin. Ilex aquifolium ‘Limsi’; iki 5 m aukščio^[17].
Ilex aquifolium ‘Silver Mermaid’;
Ilex aquifolium ‘Silver Queen’^[18];