Dunojus
Kitos reikšmės – Dunojus (reikšmės).
| Dunojus | |
|---|---|
 Dunojus Bulgarijoje
| |
| Ilgis | 2850 km |
| Baseino plotas | 817 000 km² |
| Vidutinis debitas | 6430 m³/s |
| Ištakos | Švarcvaldas |
| Žiotys | Juodoji jūra |
| Šalys |  Vokietija,  Austrija, Slovakija,  Vengrija, Kroatija,  Serbija, Rumunija,  Bulgarija Ukraina
|
 Vikiteka |
Dunojus |
Dunojus (sen. gr. Ἴστρος = Istros; vok. Donau; veng. Duna; kroat. Dunav; bulg., serb. Дунав; svk. Dunaj; rumun. Dunăre) – upė Europoje, antroji pagal ilgį po Volgos. Ilgis 2850 km, baseino plotas 817 000 km².
Tėkmė redaguoti
Prasideda Vokietijoje, Švarcvaldo rajono šlaituose, prie Donauešingeno, iš susiliejusių Bregės ir Brigacho upelių, įteka į Juodąją jūrą. Į baseino teritoriją įeina Vokietija, Austrija, Slovakija, Vengrija, Kroatija, Serbija, Bulgarija, Rumunija, maža dalis Moldavijos, Ukrainos, Šveicarijos.
Upės aukštupys (iki Vienos, ~920 km) teka per Švarcvaldą ir Bavarijos plynaukštę. Slėniai siauri, gilūs, krantai aukšti, statūs. Vagos plotis iki Ulmo miesto 20–100 m, žemiau – 100–350 m. Srovės greitis 1–2,8 m/s.
Nuo Vienos iki Geležinių Vartų tarpeklio (~970 km) upė teka Dunojaus vidurupio lyguma. Slėnis platus (5–20 km), vaga vingiuota, išsišakojusi, srovės greitis 0,3–1,1 m/s. Vietomis kerta pavienius kalnagūbrius ir sudaro siaurus (0,6–1,5 km), bet gilius (15–70 m) pralaužtinius slėnius (Vengrijos Vartus, Višegrado tarpeklį, Geležinius Vartus). Srovės greitis padidėja iki 2,2–4,7 m/s.
Nuo Geležinių Vartų tarpeklio iki žiočių (~960 km) upė teka Dunojaus žemupio lyguma. Slėnis platus (7–20 km), vaga vingiuota, išsišakojusi, vietomis dirbtinai ištiesinta. Srovės greitis 0,5–1 m/s.
Įtekėdama į jūrą, upė sudaro didžiulę Dunojaus deltą, 3500 km², kurioje dalosi į 3 pagrindines šakas: Kilijos, Sulinos ir Šv. Jurgio.
Baseinas redaguoti
Dunojus turi apie 300 intakų. Iš jų didžiausi:
- dešinieji – Ileris, Lechas, Izaras, Inas, Drava, Sava, Didžioji Morava;
- kairieji – Tisa, Oltas, Siretas, Prutas, Morava.
Aukštupiui didelę įtaką turi dešinieji (alpiniai) intakai, kurie lemia aukščiausią vandens lygį vasarą ir žemiausią lygį žiemą.
Didžiuma upės baseino yra Rumunijoje (29,0 %), Vengrijoje (11,6 %) ir Serbijoje (10,2 %). Dunojaus baseinas apima ir šalis, per kurias pati upė neteka – Slovėniją, Bosniją ir Hercegoviną, Juodkalniją, Šveicariją, Moldaviją, Italiją ir kt.
Hidrologija redaguoti
.jpg)
Vidurupiui ir žemupiui būdingi pavasario ir vasaros potvyniai. Kai kalnų sniego tirpimas sutampa su lietumis ir didesniųjų intakų potvyniai sutampa, upės vandens lygis smarkiai pakyla, ir ji užlieja pakrančių lygumas. Vasaros antroje pusėje vandens lygis krinta. Spalio–lapkričio mėn. po lietaus prasideda rudens poplūdžiai. Žemiausias vandens lygis būna žiemą. Užšąla tik labai šaltomis žiemomis, 1,5 mėnesio laikotarpiui.
Vidutinis debitas aukštupyje (prie Regensburgo) 435 m³/s, vidurupyje (prie Vienos) 1940 m³/s, prie Geležinių Vartų 5840 m³/s, prie Izmajilo 6430 m³/s; žiotyse didžiausias debitas 20 000 m³/s, mažiausias 2000 m³/s.[1]
Reikšmė redaguoti
Dunojus yra svarbi laivybinė arterija. Reino–Maino–Dunojaus kanalu upė sujungta su Šiaurės jūra, o Dunojaus-Juodosios jūros kanalas leidžia laivams apiplaukti seklią Dunojaus deltą. Austrijoje ir ties Geležiniais Vartais įrengtos hidroelektrinių kaskados, taip pat jėgainės veikia Vokietijoje, Slovakijoje (iš viso – 30). Vystoma pramoninė žvejyba (ypač, deltoje).[2] Upėje veisiasi endeminės dunojinės lašišos, vietomis yra labai retų eršketų rūšių. Dunojaus vanduo naudojamas drėkinimui (nutiesta drėkinamųjų kanalų).
Dunojus nuo seno buvo svarbi riba, dalijanti šiaurinę ir pietinę Europą. Ilgus amžius Dunojumi ėjo šiaurinė Romos imperijos siena. Iki šios upės driekėsi ir šiaurinė Osmanų imperijos riba. Pirmieji susitarimai, reguliuojantys laivybą Dunojumi, buvo 1774, 1812, 1826, 1829 m. Rusijos–Turkijos sutartys, 1838, 1840 m. Austrijos–Didžiosios Britanijos, Austrijos–Rusijos konvencijos.
Prie Dunojaus yra įsikūrusios net keturių šalių sostinės: Viena (Austrija), Bratislava (Slovakija), Budapeštas (Vengrija) ir Belgradas (Serbija). Prie upės įsikūrę taip pat šie svarbūs miestai: Ulmas, Ingolštatas, Regensburgas, Pasau (Vokietija), Lincas (Austrija), Dėras, Vacas, Dunauivarošas, Baja (Vengrija), Vukovaras (Kroatija), Novi Sadas, Pančevas, Smederevas (Serbija), Vidinas, Rusė, Silistra (Bulgarija), Drobeta-Turnu Severinas, Džurdžu, Kelerašis, Breila, Galacis, Tulča (Rumunija), Izmajilas (Ukraina).
Pavadinimas redaguoti
Upėvardis galimai skitiškos arba keltiškos kilmės, kilęs iš ide. *dānu („didelė, patvinusi upė“) ir *dā- („plūsti, nevaržomai tekėti, piltis“). Tokios kilmės pavadinimų daug ypač Rytų Europoje (plg. Donas, Dniepras, Dniestras).[3] Senovės graikai upę vadino Ἴστρος, matyt, šis žodis pasiskolintas iš trakų, ir reiškia „tvirtas, greitas“.[4]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Rimantas Krupickas. Dunojus. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. IV (Chakasija-Diržių kapinynas). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
- ↑ Географический энциклопедический словарь, гл. редактор А. Ф. Трёшников. – Москва, Советская энциклопедия, 1983. // psl. 141
- ↑ Mallory, J.P; Mair, Victor H. (2000). The Tarim Mummies: Ancient China and the Mystery of the Earliest Peoples from the West. London: Thames and Hudson. p. 106.
- ↑ Felecan, Oliviu; Felecan, Nicolae (2015). „Straturi etimologice reflectate în hidronimia românească“. Quaderns de Filologia: Estudis Lingüístics. Universitat de València. 20 (1): 254.