Dujinis lazeris
Dujinis lazeris – lazeris, kurio aktyvioji terpė, kurioje vyksta šviesos generavimas, yra tam tikros dujos. Dujų molekulės sužadinamos, t. y. perkeliamos į aukštesnės energijos būseną, elektros srovės pagalba (žr. lazerinis kaupinimas). Pirmasis dujinis lazeris (helio-neono) buvo pademonstruotas 1960 m.[1]
Veikimas redaguoti
Dujiniuose lazeriuose vykdomas elektrinis kaupinimas. Jis pasiekiamas arba tiesiogiai impulsiniu būdu per dujas leidžiant elektros srovę, arba nesilpstančiosios bangos veika, naudojant radijo dažnį[2]. Elektros išlydžio metu sukuriami jonai ir laisvi elektronai, kurie iš išorinio lauko įgauna kinetinės energijos, todėl susidūrimų metu gali sužadinti neutralius atomus. Kai kuriais atvejais gali būti naudojamas dviejų dujų (ir daugiau) mišinys, iš kurių vienos yra sužadinamos išlydžiu ir susidūrimų metų atiduodą energiją kitoms dujoms.
Priklausomai nuo konkrečios specifikos, dujiniai lazeriai gali būti ir nuolatinės, ir impulsinės veikos.
Privalumai ir trūkumai redaguoti
Dujiniai lazeriai išsiskiria keliais privalumais:
- didelio tūrio aktyvioji terpė, kuri sąlyginai nebrangi, o jos pažeisti beveik neįmanoma;
- greitai pašalinama šiluma iš optinio rezonatoriaus;
- aukšta pluošto kokybė, dažnai artima difrakcinei ribai.
Vienas pagrindinių trūkumų – reikalingi labai aukštos įtampos ir didelės galios maitinimo šaltiniai.
Kai kurie dujiniai lazeriai redaguoti
Taip pat skaitykite redaguoti
Šaltiniai redaguoti
- ↑ Javan, A.; Bennett, W.R., Jr. ir Herriott, D.R. (1961). „Population Inversion and Continuous Optical Maser Oscillation in a Gas Discharge Containing a He-Ne Mixture“. Phys. Rev. Lett. 6: 106–110. doi:10.1103/PhysRevLett.6.106. Nuoroda tikrinta 2008-12-22.
{{cite journal}}: CS1 priežiūra: multiple names: authors list (link) - ↑ Springer Handbook of Lasers and Optics. Red. Frank Trager. New York: Springer, 2007. – 1332 p.:iliustr. ISBN 978-0-387-95579-7
