Domininkas Tomas Bačkauskas

Domininkas Tomas Bačkauskas
Gimė	1846 m. Kupriškiai, Kidulių valsčius, Marijampolės apskritis
Mirė	1909 m. vasario 25 d. (~63 metai) Mahanoi Sitis
Sutuoktinis (-ė)	Teofilė Lukoševičiūtė
Vaikai	Liudvika, Pranas, Regina, Valdas, Viktoras
Veikla	spaudos darbuotojas, publicistas, leidėjas

Domininkas Tomas Bačkauskas (1846 m. Kupriškiuose, Kidulių valsčius, Marijampolės apskritis – 1909 m. vasario 25 d. Mahanoi Sityje, JAV) – JAV lietuvių spaudos darbuotojas, publicistas, leidėjas.

Biografija

Mokėsi Sudargo parapijos mokykloje pas Jurgį Čėsną, vėliau mokslus tęsė pas pranciškonų brolį Augustiną Smalėnų vienuolyno mokykloje. Po penkių gimnazijos klasių įstojo į kamendulų vienuolyną Bielianuose prie Varšuvos. Tėvai norėjo išleisti jį kunigu, bet jis jau po metų grįžo namo ir pradėjo mokytis vargonuoti. Per 1863 m. sukilimą dešimčiai mėnesių buvo tapęs sukilėlių žandaru. Vėliau gavo vargonininko vietą Alvito parapijoje, po 17 metų persikėlė į Griškabūdį. Dirbo eiguliu, vyresniuoju mokesčių rinkėju ir tikrintoju.

D. T. Bačkauskas iš lietuvių į lenkų kalbą išvertė „Graudžius Verksmus“, parašė kelias brošiūrėles, kurios buvo išspausdintos Tilžėje. Susidraugavo su Petru Arminu-Trupinėliu. Abu grodavo duetus: Domininkas – fortepijonu, o Arminas – smuiku, vėliau jie sukūrė ir keletą bendrų muzikos kūrinėlių smuikui. Žmonės juos mėgdavo ir kviesdavosi į vestuves. 1868 m. vedė Teofilę Lukoševičiūtę, kartu susilaukė vaikų: Liudvikos, Prano ir Reginos. 1879 m. Bačkauskas su žmona ir sūnumi Pranu išvyko į JAV, kur jiems dar gimė Valdas ir Viktoras.

Bačkauskai apsistojo Pensilvanijos valstijoje, Šenandoa mieste. Kurį laiką vargoninkavo lenkų-lietuvių Šv. Kazimiero parapijoje ir rašydavo pamokslus tos parapijos klebonui kun. A. Lenarkevičiui. Vėliau persikėlė į Baltimorę, dirbo šaltkalviu ir mokėsi siuvėjo amato. Netrukus ir pats įkūrė siuvyklą. 1883 m. D. T. Bačkauskas atvyko į Bafalą ir tapo Šv. Stanislovo parapijos mokytoju, daugiau kaip dvejus metus mokė lenkų vaikus.

1883–1885 m. redagavo lenkų laikratį „Ojczyzna“ (vėliau „Polak w Ameryce“). Sužinojęs, jog ieškoma lietuviško laikraščio „Vienybė Lietuvninkų“ redaktoriaus, D. T. Bačkauskas atsiliepė ir 1886 m. vasario 10 d. išėjo pirmasis jo redaguojamas numeris. Iki 1888 m. balandžio 25 d. jis dirbo ir kaip redaktorius, ir kaip sąskaitininkas, ir kaip korespondentas. Susipykęs su laikraščio leidėjais, jis vėl persikėlė vargonininkauti į Šenandoa. Ten, kun. A. Lenarkevičiui padedant, įsigijo spaustuvę, pavadinęs ją „Saulės“ vardu, o 1888 m. liepos 27 d. pasirodė pirmasis lietuviško laikraščio „Saulė“ numeris. 1888–1909 m. Mahanoi Sityje leido ir redagavo laikraštį bei jo priedus: 1889–1890 m. – „Linksmi vakarai“, nuo 1899 m. – „Linksma valanda“. 1887 m. išleido pirmąjį JAV lietuvių kalendorių. Po D. Bačkausko mirties šiuos leidinius leido jo sūnūs.

Pasirašinėjo D. T. B., Taradaika, kitais slapyvardžiais. D. Bačkausko periodiniai leidiniai nepastovių visuomeninių pozicijų. Jie turėjo bulvarinės žurnalistikos bruožų. Per „Vienybės Lietuvninkų“ ir „Saulės“ laikraščius į lietuvių publicistiką įvedė sugalvotus personažus (Taradaiką, kūmą Baltruvienę). Jų vardais spausdino humoristinio, satyrinio pobūdžio pasakojimus. Jie parašyti šmaikščiai, bet ir užgauliai. Savo laiku buvo labai populiarūs.