Domas Vaitkūnas

Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais.

Domas Vaitkūnas
Gimė	1893 m. rugsėjo 4 d. Račiupėnai, Kupiškio valsčius
Mirė	1988 m. birželio 24 d. (94 metai) Kaune
Palaidotas (-a)	Karmėlavos kapinėse
Sutuoktinis (-ė)	Anelė Vilėniškaitė
Vaikai	Regina Vaitkūnaitė-Gamziukienė
Veikla	ūkininkas, kooperatininkas, visuomenės veikėjas, ilgametis Kupiškio valsčiaus viršaitis

Domas Vaitkūnas (1893 m. rugsėjo 4 d. Račiupėnuose, Kupiškio valsčius – 1988 m. birželio 24 d. Kaune) – ūkininkas, kooperatininkas, visuomenės veikėjas, ilgametis Kupiškio valsčiaus viršaitis.

Biografija

1909 m. baigė Kupiškio liaudies mokyklą. Pirmojo pasaulinio karo metu vengdamas mobilizacijos pasitraukė į Rusiją, nuo 1915 m. gyveno Petrograde. Dirbo darbininku Jūrų žinybos radiotelegrafo fabrike. Dalyvavo lietuvių revoliucinių socialdemokratų organizacijų veikloje. 1917 m., po Vasario revoliucijos, paskirtas Vasilijaus salos 4-to parajonio nacionalizuotų namų komendantu. Globojo poetą Julių Janonį, su Juozu Opanskiu, Marija Pelėdžiūte, Kaziu Rimša, Emilija Tautkaite ir kitais organizavo susirinkimus, rengė disputus, skaitė referatus. 1918 m. liepos mėn. mobilizuotas į Raudonąją armiją, Pirmąjį Piterio raudonajį pirmojo miesto rajono batalioną, lapkričio mėn. sužeistas mūšiuose su Kolčako armijos daliniais prie Nižnij Tagilo, gydėsi Rybinsko ligoninėje. 1919 m. vasario mėn. demobilizuotas.

Grižęs į Lietuvą tapo Socialistinio jaunimo sąjungos Kupiškio skyriaus valdybos nariu. 1920 m. sausio mėn. išrinktas Kupiškio valsčiaus viršaičio padėjėju, o lapkritį – viršaičiu. Iki 1934 m. dirbo šiose pareigose. 1934 m. pabaigoje vėl išrinktas viršaičiu, bet kaip nepriklausantis Tautininkų sąjungai (pažiūromis buvo artimas valstiečiams liaudininkams) Panevėžio apskrities viršininko nebuvo patvirtintas.

Jam vadovaujant sutvarkyti valsčiaus keliai, išplėstas švietimo įstaigų tinklas, išgrįsta Kupiškio turgaus aikštė ir kai kurios gatvės, jos apsodintos medžiais, įrengtas apšvietimas. Rūpinantis gyventojų saugumu organizuota „nakties sargyba“, įkurta ir aprūpinta reikiama įranga savanorių gaisrininkų draugija (1931 m. Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjungos apdovanotas „Artimui pagelbon“ III-io laipsnio garbės ženklu). 1925 m. įkurtas Smulkaus kredito bankas, kuriam 1937–1939 m. Kupiškio centre pastatytas trijų aukštų modernus pastatas. 1927 m. parengė studiją "Vokiečių ir bolševikų okupacijos metai Kupiškyje".

Aktyviai dalyvavo steigiant Kupiškio žemės ūkio draugiją, 1923–1940 m. rinktas į jos valdybą, 1925–1944 m. buvo Kupiškio smulkaus kredito banko valdybos nariu, kurį laiką jame dirbo kasininku. 1927–1938 m. Vilniui vaduoti sąjungos Kupiškio skyriaus narys, 1928 m. Lietuvos tautinės apsaugos „Geležinis Vilkas“ Kupiškio kuopos narys, 1930 m. Vytauto Didžiojo komiteto Kupiškio skyriaus pirmininkas, vienas iš Pažangiųjų kupiškėnų sąjungos steigėjų ir 1932–1936 m. jos iždininkas, 1933 m. Lietuvai pagražinti draugijos Kupiškio skyriaus valdybos pirmininko pavaduotojas, 1936 m. Draugijos kovai su džiova Kupiškio skyriaus valdybos narys, 1938–1940 m. Kupiškio tautinės darbo talkos klubo iždininkas. Savo namuose buvo apgyvendinęs romanui „Benjaminas Kordušas“ medžiagą rinkusį rašytoją Joną Marcinkevičių. Vokiečių okupacijos metais Kupiškio gimnazijos tėvų komiteto pirmininkas, priimdavo gastroliuojančių teatrų aktorius, Vilniaus filharmonijos liaudies dainų ir šokių ansamblio muzikantus, organizuodavo jiems paramą, platino tautinę rezistencinę literatūrą.

Antrosios sovietinės okupacijos pradžioje palaikė ryšius su vietiniais partizanais (Vladu Kalade ir kt.) 1945 m. NKVD suimtas, tardytas, tris mėnesius kalintas Panevėžio kalėjime. 1946 m. verstas stoti į nesėkmingai organizuotą kolūkį ir kalbintas būti jo pirmininku. 1948 m. balandžio mėn. valsčiaus sekretoriaus Alfonso Gaidimausko perspėtas, kad yra įtrauktas į tremiamųjų sąrašą, slapta su šeima išvyko į Kauną, įsidarbino kasininku Respublikiniame motorų remonto fabrike. 1948–1952 m. dirbo Veterinarinėje bakteriologijos laboratorijoje ūkvedžiu-kasininku, o nuo 1952 m. iki išėjimo į pensiją 1973 m. – kasininku Kauno medicinos institute. Tęstiniame leidinyje „Literatūra ir kalba“ (Vilnius, 1966, t. VIII) paskelbė pluoštą atsiminimų apie J. Janonį. Organizavo lėšų rinkimą Felicijos Bortkevičienės antkapiniam paminklui.

1925 m. rugpjūčio 9 d. vedė pradžios mokyklos mokytoją Anelę Vilėniškaitę (1899 m. rugpjūčio 15 d. Kikonyse, Kupiškio vlsč. – 1993 m. kovo 6 d. Kaune). Jų duktė Regina Vaitkūnaitė-Gamziukienė (g. 1930 m. kovo 20 d. Račiupėnuose, Kupiškio vlsč.) – ilgametė Kauno klinikų gydytoja okulistė.

Domas Vaitkūnas palaidotas Karmėlavos kapinėse. 2020 m. spalio 13 d., minint Vietos savivaldos dieną, prie namo Kupiškyje, Gedimino g. Nr. 29, kuriame veikė Kupiškio valsčiaus raštinė, atidengta jam skirta atminimo lenta.