Dispensionalizmas – vienas iš Biblijos aiškinimo būdų, žmonijos istoriją suskirstantis į 7 periodus (dispensacijas): nekaltumo (iki Adomo ir Ievos nuopuolio), sąžinės (nuo nuopuolio iki tvano), žmogiškos valdžios arba Pažado (nuo Abraomo iki Mozės), įstatymo (nuo Mozės iki Kristaus), malonės (nuo apaštalo Pauliaus išgelbėjimo iki Bažnyčios paėmimo) ir Tūkstantmetės karalystės (po Bažnyčios paėmimo). Anot dispensionalizmo šalininkų, Dievas, nors ir išlieka toks pat, tačiau kiekvieno periodo metu veikia skirtingai. Dispensionalizmas ypatingą vietą teikia skirtumui tarp Izraelio, kuris kaip Dievo tauta vėl bus atstatytas Tūkstantmetės karalystės metu, ir tarp šiuo metu funkcionuojančios Kristaus kūno bažnyčios.

Dispensionalizmas priskiriamas eschatologinių teorijų krypčiai. Kitos – istorinis premilenializmas, amilenializmas, postmilenializmas. Visos jos pripažįsta dievišką Biblijos įkvėpimą ir aiškina vienas Biblijos eilutes kitomis.

Dispensionalizmo šaknys siekia I a. Antiochą, kai tikintieji buvo pradėti vadinti krikščionimis. Švietimo amžiuje šis Biblijos aiškinimo būdas buvo užgožtas įvairių tuo metu atsiradusių filosofinių krypčių. Dispensionalizmą kaip krikščionybės kryptį apibrėžė C. I. Scofieldas (1843–1921), parašęs knygą „Rightly dividing the word of truth“ [1] – „Kaip teisingai padalyti tiesos žodį”, C. R. Stamas (1876–1958), savo knygoje „Things That Differ” [2] – „Skirtingi dalykai”, detaliau išplėtodamas dispensionalizmo teoriją, J. C. Oheras [3] ir kiti.

Išnašos redaguoti