Didžioji Italija
Didžioji Italija (it. Grande Italia) arba Imperinė Italija buvo ambicingas Italijos fašistų projektas, kurio tikslas buvo sukurti Italijos imperiją, kuri turėjo apimti Korsiką, Nicą, Dalmatiją, Maltą bei papildomas teritorijas Viduržemio jūros regione, kuriose buvo italų kolonistai arba imigrantai arba esančias Italijos įtakos sferoje, pvz., Albaniją, Juodkalniją, šiaurinę Tuniso dalį, ir šiaurės Libiją. Siekta sukurti Italijos valstybę, kurioje ne itališkosios dalys būtų asimiliuotos ir būtų skatinama italų kolonizacija. Ekspansija į šias teritorijas būtų leidusi Italijai įgauti dominuojančią padėtį Viduržemio jūroje, kurią ji buvo praradusi po Romos imperijos žlugimo.
Istorija redaguoti
Po paskyrimo Dodekaneso gubernatoriumi 1936 m., fašistų lyderis Cesare Maria De Vecchi Musolinio fašistų partijoje pradėjo populiarinti idėją apie naują „Imperinę Italiją“ (itališkai „Italia Imperiale“), kuri kaip ir Romos imperija apimtų teritorijas ir už Europos ribų ir įtrauktų šiaurės Afriką (Ketvirtoji pakrantė arba „Quarta Sponda“ itališkai).
De Vecchi svajojo apie imperiją, kuri apimtų ne tik visas Europos teritorijas, kurių reikalavo italų iredentistai (Nica, Savoja, Tičinas, Venezija Džiulija, Dalmatija, Korfu, Malta ir Korsika) ir turinčias italų bendruomenes kelis šimtus metų, bet ir šiaurės Afrikos teritoriją (Libija ir Tunisas), kur italų emigrantai kolonijas įkūrė XIX a. pabaigoje.
Po 1936 m. ir Antrojo pasaulinio karo metu graikų Dodekaneso salos taip pat buvo įtrauktos į projektą (kartu su Jonijos salomis Zante, Itake ir kt.) ir Italijos vyriausybė ėmėsi vykdyti prievartinę šių graikų salų italizaciją.[1]
De Vecchi idėjoms iš dalies pritarė Musolinis XX a. penktajame dešimtmetyje Italijai įsitraukus į Antrąjį pasaulinį karą, tačiau Italijos karalius Viktoras Emanuelis III joms nepritarė ir vertino skeptiškai.
1942 m. Italijai okupavus Korsiką ir Tunisą, De Vecchi svajotosios Didžiosios Italijos teritorijos buvo visiškai valdomos italų, išskyrus Maltą, bet politiškai šis projektas nebuvo įgyvendintas, nes karo sėkmė netrukus nusisuko nuo Ašies valstybių.[2]
Pirmasis žingsnis: Dodekanesas redaguoti
De Vecchi ėmėsi pirmųjų žingsnių siekiant Italia Imperiale įgyvendinimo 1936 m., kai būdamas Dodekaneso salų gubernatoriumi italų kalbą padarė oficialia ir sukūrė 7 000 italų koloniją Rode ir aplinkinėse salose.[3] 1940 m. De Vecchi tapo Didžiosios fašistų tarybos nariu ir, Italijai okupavus Graikiją, siūlė Italijos karalystei aneksuoti Dodekaneso ir Jonijos salas, įskaitant Chijo salą, kuri yra priklausiusi Genujos respublikai.
Antrasis žingsnis: Ketvirtoji pakrantė redaguoti
Kitas fašistų lyderis, Italo Balbo, aktyviai skatino italų bendruomenių kūrimąsi Libijos pakrantėje, kai čia buvo nuslopintas partizaninis judėjimas. Balbo Tripolitaniją ir Kirenaiką vadino Italijos „Ketvirtąja pakrante“ (pirmąsias tris sudarė vakarinė, Adrijos jūros ir pietinė pakrantė).
Vienas iš pirmųjų Italijos tikslų Libijoje buvo gyventojų pertekliaus ir bedarbystės sumažinimas Italijoje, kuriant emigrantų kolonijas neišsivysčiusioje kolonijoje. Užtikrinus saugumą, sisteminga „demografinė kolonizacija“ buvo skatinama ir karaliaus Viktoro Emanuelio III vyriausybės. Libijos gubernatoriaus Italo Balbo inicijuotas projektas 1938 m. spalį vienu konvojumi perkėlė į Libiją 20 000 kolonistų. 1939 m. atvyko dar daugiau kolonistų ir 1940 m. Libijoje buvo apie 110 000 italų, kurie sudarė apie 12 proc. visų gyventojų.[4]
Planuota iki XX a. septintojo dešimtmečio Italijos kolonijoje įkurdinti 500 000 kolonistų, kurie tuomet būtų sudarę 2/3 Libijos pakrantės gyventojų. Geriausios Libijos žemės buvo perduotos kolonistams, kurie jas naudojo daugiausia alyvuogių auginimui. Kolonizaciją valdė valstybinė korporacija „Libijos kolonizacijos draugovė“, kuri užsiėmė žemės įsigijimu ir modernių gyvenviečių statymu, taip pat teikė kreditus kolonistams.
1942 m. lapkričio mėn. prie „Ketvirtosios pakrantės“ buvo prijungtas Tunisas (su maždaug 100 000 Tuniso italų), tačiau po kelių mėnesių jis buvo okupuotas Sąjungininkų.
Trečias žingsnis: Vakarų Balkanai redaguoti
1941 m. pavasarį su Vokietijos armijos pagalba Musolinis galiausiai nugalėjo Graikiją ir užėmė Jugoslavijos pakrantę.
Generolas Vittorio Ambrosio, Italijos armijos vadas Jugoslavijos Dalmatijos užkariavimo metu, sukūrė karinę okupacijos liniją nuo Liublijanos iki šiaurinės Juodkalnijos, kuri turėjo tapti būsimąja „Didžiosios Italijos“ siena šiaurės vakarų Balkanuose.[5]
De Vecchi propagavo idėją prisijungti Korfu salą, Jonijos salas ir pietų Egėjo salas, kad susidarytų lankas link Dodekaneso ir Chijo. De Vecchi projekte Vakarų Balkanai, nuo pietinės Slovėnijos iki Chamerijos turėjo tapti itališkais, panašiai kaip ir didesnio masto nacių projektuose plėsti Didžiąją Vokietiją į Rytų Europą sukuriant „gyvenamąją erdvę“ (Lebensraum) vokiečiams.
Projekto žlugimas redaguoti
Visus šiuos projektus ir fašistų ambicijas nutraukė Sąjungininkų pergalė Antrajame pasauliniame kare.
Nuorodos redaguoti
- ↑ Del Boca, A. Le guerre coloniali del fascismo. p. 71; Galeotti, Carlo. Credere obbedire combattere – I catechismi fascisti. p. 72
- ↑ Blitzer, Wolf. Century of War. p.125
- ↑ [1]. Italian rule in the Dodecanese: 1912–1943
- ↑ Chapin Metz, Helen. Libya: A Country Study. Chapter XIX
- ↑ Rosselli, Alberto. Storie Segrete. Operazioni sconosciute o dimenticate della seconda guerra mondiale p. 36