Dekretalistika
|
Šiam straipsniui ar jo daliai trūksta išnašų į patikimus šaltinius. Jūs galite padėti Vikipedijai pridėdami tinkamas išnašas su šaltiniais. |
Dekretalistika – bažnytinės teisės mokykla, tęsusi XII a. pradėtą ankstesnių kanonistų (dekretistų) veiklą, jos atstovai – dekretalistai.
Dekretalistai tyrė Katalikų Bažnyčios popiežiaus laiškus, tapusiais bažnytinės teisės šaltiniais. Abiejų teisės mokyklų atstovai universitetuose dėstė Graciano dekretą (Decretum Gratiani) ir popiežių dekretus (Decreta Paparum), rašydavo „Summae“ („didžiosios sintezės“) ir „Lecturae“, taip pat ir komentarus. Kanonistai komentavo kiekvieną popiežiaus teisės aktų rinkinį, sudarinėdavo standartines glosas, – kaip ir glosatoriai – pastabas rašė teksto pakraštyje. Tokio tipo glosa buvo, pavyzdžiui, sukurta IV Laterano susirinkimo, vykusio 1215 m., teisės aktams.
Viduramžių dekretalistikos darbus bei dekretalijas tiria Miuncheno universiteto Viduramžių kanonų teisės S. Kutnerio institutas (Stephan-Kuttner-Institute of Medieval Canon Law).
Istorija redaguoti
Ankstyvaisiais Viduramžiais nebuvo jokio vieningo bažnytinės teisės rinkinio. Institucijų nutarimai remti atskirais Bažnyčios susirinkimų arba Popiežių ir vyskupų sprendimais, o tai dažnai sąlygojo tarpusavio prieštaravimus bei skirtingas normas, atitinkamus sprendimus. Prieštaravimus pašalinti bandyta vėlesnėmis Popiežiaus dekretalijomis. Teisiniam tęstinimui užtikrinti buvo būtina tokius teisės aktus dokumentuoti, todėl buvo pradėti sudarinėti rinkiniai. Po vad. Decretum Gratiani (apie 1140 m.) ypač XIII a. itin paplito bažnytinės teisės rinkiniai: 1191–1226 m. buvo sudarytos 5 vadinamosios kompiliacijos (compilationes). 1226 m. kanonistas Tankred Popiežiaus Liucijaus III pavedimu sudarė Compilatio quinta; šis 5 knygų rinkinys tapo pavyzdžiu vėlesniems sudarinėtojams.
Atstovai redaguoti
Dekretalistais laikomi Bernardus Parmensis, Johannes Teutonicus (Zemeke) iš Halberstadt, popiežius Inocentas IV, Henricus iš Segusio (Hostiensis, kadangi paskirtas Ostia kardinolu).
Dekeretalistai kaip bažnytinės teisės atstovai – priešingai nei legistai, t. y. romėnų teisės šalininkai – kanonų teisę laikė kaip pamatinę valstybinę santvarką pagrindžiančią normų sistemą, kartu ir Popiežiaus viršenybę, tokią nuostatą grindė popiežiaus dekretais (Decreta Paparum).