Burgonetas

Burgonetas, burginjotas (angl. burgonet ar burganet; rus. бургиньот) – vėlyvųjų viduramžių lengvas šalmas, pakeitęs saladą.

Pavadinimas kilęs iš prancūziško pavadinimo bourguignote 'burgundiškas šalmas'.

Konstrukcija redaguoti

Burgonetas forma atitinka galvos formą, jis glaudžiai dengia galvą (viršugalvį, pakaušį, kaktą, kaklą iš užpakalio bei šonų, galvos šonus iki ausų), ausis ir skruostus saugo arba žemyn nuleisti nejudami burgoneto kraštai, arba ant vyrių pritvirtintos plokštės. Viršuje turėdavo vieną ar daugiau skiauterių. Pagrindinis skiriamasis burgonetų bruožas – snapelis, saugojęs veidą tiek nuo lietaus, tiek nuo smūgių iš viršaus. Kadangi šis šalmas nedengia veido, dažnai kartu naudodavo ir antveidinį antsmakrį^[1].

Burgonetus paprastai suformuodavo iš vientiso plieno lakšto, nors neretai pagrindinė burgoneto dalis buvo daroma iš dviejų sukniedytų formuotų plokščių, kur kniedijimo siūlė sudarydavo išilgai viršugalvio einančią skiauterę. Skiauterė paprastai būdavo viena, kartais daugiau. Skiauterė buvo ne tik puošinys, bet ir sustiprinantis elementas, saugantis nuo kirčių į viršugalvį. Būdavo ir burgonetų kūgišku viršugalviu be skiauterės, bet skiauterėti burgonetai dominavo iki XVII a. vidurio. Snapelis dažniausiai būdavo suformuotas iš to paties lakšto kaip ir kaktinė dalis. Rečiau jis būdavo prikniedytas prie kaktos dalies.
Ties ausimis dažnai būdavo grupė skylučių, pro kurias buvo galima geriau girdėti.

Lengviausi burgonetai sverdavo ~1,4 kg, sunkūs – ~2,5 kg. Kai kurie sunkūs XVII a. pradžios burgonetai su antsmakriais svėrė iki 4,5 kg.

Egzistavo ir uždari burgonetai, kur veidą dengė paprasti ar antveidiniai antsmakriai, groteliniai nejudami antveidžiai ir pan. Kai kurie uždarieji burgonetai su nejudamais antveidžiais turėdavo veidą saugančioje plokštėje išpjautas skyles akims, nosiai ir burnai, todėl būdavo panašūs į kaukolę. Tokie burgonetai vokiškai buvo vadinami todenkopf 'kaukolė', kitas pavadinimas – savojarai (savoyard) arba savojiški šalmai.

Paplitimas redaguoti

Burgonetas paplito XVI a. pabaigoje. Jis buvo populiarus tiek tarp paprastų kareivių, tiek tarp karalių. Jis paprastai buvo naudojamas su plokštiniais šarvais (plate armor). Šiuos šalmus labai mėgo kavaleristai, jie buvo kirasirų aprangos dalis. XVII a. viduryje pėstininkų tarpe burgonetus išstūmė kabasetai ir morionai, o kavaleristai juos naudojo toliau.

Burgonetų ypatumai lyginant su ankstesniais europiniais šalmais:

Kaina – burgonetai buvo gerokai pigesni už didesnius, uždarus, veidą dengiančius šalmus.
Patogumas – ankstesni šalmai būdavo sunkesni ir griozdiškesni, nes trukdė normaliai kvėpuoti ir matyti, ribojo vaizdą žvelgiant į šoną, aukštyn ar žemyn.
Sauga – burgonetai saugojo mažiau, negu senesnieji šalmai, tačiau buvo pakankamai saugūs. Veido šarvuotumą padidindavo burgonetų antsmakriai.