Bonaventūra
„Šv. Bonaventūra ir angelas“ (aut. Franciskas de Surbaranas, apie 1629 m.)
Gimė 1221 m.
Čivita di Banjoredžas, Popiežiaus sritis
Mirė 1274 m. (~53 metai)
Lione
Veikla italų pranciškonas, teologas ir filosofas
Vikiteka Bonaventūras

Bonaventūra (Giovanni (di) Fidanza, lot. Bonaventura da Bagnoregio) – italų pranciškonas, teologas ir filosofas, Bažnyčios mokytojas. Gimė 1221 m. Čivita di Bagnoredže, mirė 1274 m. Lione.

Biografija redaguoti

1243 m. įstojo į Pranciškonų ordiną, studijavo Paryžiaus universitete.

Nuo 1273 m. Grigaliaus X paskiriamas Albano arkivyskupu ir kardinolu, to paties popiežiaus pavedimu rengė parengti Antrąjį visuotinį Liono susirinkimą, kuriuo bandyta atkurti lotynų ir graikų krikščionių vienybę.

1482 m. balandžio 14 d. kanonizuotas, o 1588 m. jam suteiktas Bažnyčios mokytojo titulas, paprastai minimas su epitetu Doctor Seraphicus, „angeliškasis daktaras“.

Veikalai redaguoti

 
Legenda maior, 1477

Vienas žymiausių Viduramžių mokslininkų, greta Jono Dunso Škoto laikomas ryškiausiu akademiniu intelektualinės pranciškonų tradicijos teologu. Bonaventūro Sentencijų komentaras – vienas įtakingiausių XIII a. teologinių veikalų. Išleido ir kitų svarbių teologijų darbų, kaip antai: „Menų sugrįžimas į teologiją“ (De Reductione Artium ad Theologiam), „Proto kelionė į Dievą“ (Itinerarium Mentis in Deum), „Ginčytini klausimai apie Trejybės slėpinį“ (De mysterio trinitatis) ir „Ginčytini klausimai apie Kristaus pažinimą“ (De scientia Christi). Jis mokė, kad krikščionybės tiesas galima suvokti ne protu, bet dieviškuoju įkvėpimu.

Bonaventūra paliko daug veikalų, tarp kurių minėtini šie: