Blokada – veiksmai, kuriais siekiama izoliuoti valstybės teritoriją ar jos dalį, nutraukiant jos ryšius su išore ir siekiant, kad blokuojama valstybė ar jos dalis paklustų blokados rengėjų reikalavimams.[1] Blokada gali būti siekiama palaužti blokuojamos teritorijos karinę ar ekonominę galią, karines pajėgas, neleisti priešiškai pusei permesti karines pajėgas į kitus rajonus, priversti blokuojamąjį objektą kapituliuoti. Blokados gali būti skirstomos pagal šiuos požymius:

  • Pagal objektą – jūros, sausumos, oro arba viską apimanti (visos teritorijos blokada). Blokados objektais gali būti valstybės, miestai, įtvirtinti rajonai, ekonominiai rajonai, salos, įlankos, karinės bazės, uostai.
  • Pagal mastą – ilgojo nuotolio (blokada taikoma dideliame plote) ir uždaroji (taikoma prie blokuojamos teritorijos).
  • Pagal mastą, tikslus, naudojamas pajėgas ir priemones – taktinė, operatyvinė ir strateginė.
  • Pagal pobūdį ir vykdymo sąlygas – taiki ir karinė.

Taikia blokada laikoma, kai jos imamasi, turint Jungtinių Tautų Saugumo Tarybos ar kitos tarptautinės organizacijos rezoliuciją. Taikios blokados atveju nutraukiami blokuojamojo objekto ryšiai su išore, o tarp valstybių nėra karo padėties. Karinės blokados atveju, blokuojamojo objekto ryšiai su išore nutraukiami karinėmis priemonėmis ir tarp abiejų valstybių turi būti karo padėties stovis, apie jį pranešant trečiosioms valstybėms. Karinė blokada neturi trukdyti trečiosioms valstybėms susisiekti su kitomis neutraliomis teritorijomis.

Vienas pirmųjų gerai žinomų šiuolaikinės blokados atvejų vyko nuo 1806 m. iki 1814 m., kai Jungtinę Karalystę bandė blokuoti Napoleono pajėgos.

Taip pat skaitykite redaguoti

Šaltiniai redaguoti

  1. Dainius Žalimas. Blokada. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003. 294 psl.