Biglis
| Biglis | |
|---|---|
| |
| Standartas: | Nr. 161, VI FCI grupė, 1.3 sekcija (kraujasekiai mažieji šunys) |
| Ūgis (ties ketera) | |
| Patinas: | 33-40 cm |
| Kalė: | 30-36 cm |
| Svoris | |
| Patinas: | 14-18 kg |
| Kalė: | 10-15 kg |
| Savybės | |
| Plaukas: | trumpaplaukis, trispalvis (juodmargis su įrūdžiu ir baltomis dėmėmis) |
| Aktyvumas: | Labai aukštas |
| Intelektas: | Aukštas |
| Temperamentas: | Nepriklausomas, savarankiškas, užsispyręs, draugiškas, nuoširdus, prieraišus, linksmas |
| Tinkamumas apsaugai: | Žemas |
| Tinkamumas tarnybai: | Vidutinis |
| Vados dydis: | 4-12 šuniukų |
| Ilgaamžiškumas: | 13-16 m. |
Biglis (angl. Beagle, pranc. beugler - bliauti, rėkti) – šunų veislė, kilusi iš Didžiosios Britanijos.
Tai medžioklinis (kraujasekys) šuo, naudotas Vakarų Europoje medžioti lapes, triušius, Sudane ir Palestinoje – šernus, Skandinavijoje – elnius, JAV – paukščius.
Kilmės istorija redaguoti
Pirmą kartą apie mažuosius skalikus žinių randama 1481 m. XVI a. šie šunys tapo ypač vertinami Anglijos aristokratijos. Karalienė Elžbieta I išvedė ypatingai mažų, nesiekiančių nei 20 cm, biglių tipą.
Iki XIX a. anglų aristokratija tobulino šią mažųjų skalikų veislę. 1879 m. buvo pristatytas kalytės Barmaid eksterjeras, kuris beveik atitiko šių dienų biglio standartą. 1891 m. bigliai pirmąkart dalyvavo parodoje.
1890 m. Anglijoje įkurtas Anglijos biglių klubas. Nuo klubo įkūrimo prasidėjo veislės standartizavimas.
XIX amžiaus antroje pusėje bigliai buvo nuvežti į Prancūziją, kur tapo viena populiariausių veislių.
Po Pirmojo pasaulinio karo 1920 m. įvykusioje šunų parodoje nebuvo nė vieno biglių veislės šuns. Iškilo grėsmė biglių išlikimui.
Tikrojo populiarumo veislė sulaukė tik XX amžiaus pabaigoje. Kūrėsi veislynai, bigliai buvo nuvežti į Ameriką, kur tapo itin populiarūs.
Ši veislė dabar labai vertinama Suomijoje, Danijoje, Vokietijoje.
Išvaizda redaguoti
Bigliai savo dydžiu bei išvaizda įvairiose šalyse gali būti skirtingi. Biglis pasižymi tvirtu kūno sudėjimu: vidutiniškai gili krūtinė su elastingais šonkauliais, raumeningos šlaunys, tvirtos, sugniaužtos letenos su standžiomis pėdomis[1].
Nosis juoda arba rudai rausva (šviesesnių atspalvių šunims leidžiama mažesnė pigmentacija). Snukis vidutinio ilgio, nesmailėjantis, su tvirtais žandikauliais ir taisyklinga bei pilna žirkliška sąkanda. Lūpos saikingai nukarusios, antakiai nesuraukti, galva be raukšlių. Akys tamsiai arba šviesiai rudos, pakankamai didelės, išraiškingos. Ausys ilgos, gale užapvalintos. Kaklas ilgas, lengvai išlenktas.[2]
Bigliai juda lengvai, laisvu ir plačiu žingsniu, stipriai atsispirdamas užpakalinėmis kojomis. Judant nugara tvirta ir lygi, be kūprinimosi požymių.
Charakteris redaguoti
Biglių veislės šunys labai nepriklausomi ir savarankiški. Jie pasižymi nuoširdumu, draugiškumu, džiaugsmingumu ir meile visiems šeimos nariams. Tai labai nuovokus ir išradingas šuo. Dresuojant šios veislės šunis reikia daug kantrybės.
Bigliui būtinas pastovus bendravimas su šeimos nariais, jo negalima ilgam palikti vieno, nes tai gali neigiamai paveikti biglio psichiką.
Bigliui, kaip medžiokliniam šuniui, būtina daug judėti. Nejudėdami bigliai tunka. Be to, dažniausiai rekomenduojama nepaleisti biglio nuo pavadėlio, nes užuodęs pėdsaką biglis ieško gyvūnų ir neretai pasiklysta. Biglis yra gana stiprus – jaunesni vaikai gali šio šuns neišlaikyti už pavadėlio.
Šios veislės šunys labai myli ne tik vaikus, bet ir naminius gyvūnėlius, net kates.
Priežiūra redaguoti
Biglio kailio priežiūra nesudėtinga. Nerekomenduojama dažnai maudyti. Pakanka retkarčiais perbraukti kailį rankšluosčiu ar šukomis, skirtomis trumpaplaukiams šunims. Daugiau dėmesio reikėtų skirti biglio ausims bei akims.
