Berberų piratai
Berberų piratai, dar vadinami berberų korsarais arba osmanų korsarais – piratai ir kaperiai, nuo XVI a. veikę daugiausiai Šiaurės Afrikos pakrantėse. Pagrindiniai jų uostai buvo Tunisas, Tripolis ir Alžyras. Europoje ta teritorija buvo praminta Berberų pakrante pagal berberų tautą, nuo to kilo ir piratų pavadinimas, nors jie nebūtinai buvo berberai. Dažniausiai šie piratai plaukiodavo vakarinėje Viduržemio jūros dalyje, tačiau pasitaikydavo ir Atlante iki pat Islandijos ir net Pietų Amerikos. Neskaitant laivų plėšimo, jie puldinėjo ir pakrančių miestus bei kaimus, daugiausiai Prancūzijos, Italijos, Ispanijos ir Portugalijos, rečiau – Britų salų, Nyderlandų bei Islandijos. Pagrindinis jų tikslas būdavo prisigrobti vergų pardavimui Viduriniųjų Rytų ir Šiaurės Afrikos vergų turguose.[1]
_the_flagship_of_Kemal_Reis.jpg)
Berberų piratai dažniausiai priklausė Osmanų imperijai, buvo arba pavaldūs kaip tiesiogiai valdomos provincijos, arba kaip dalinai autonominės Berberų valstybės. Kai kurie berberų kapitonai buvo europiečių kilmės, kaip kad Jack Ward ar Zymen Danseker. Europiečių piratai berberų korsarams atnešė pažangesnes laivų statybos technologijas ir būdus, taip padėdami išplėsti berberų korsarų įtaką Atlanto vandenyne.[2] Piratai dažnai veikdavo Osmanų imperijos labui ir atvirkščiai, susilaukdavo pagalbos iš Osmanų imperijos. Vienas žymiausių korsarų, Hayreddin Barbarossa, vėliau tapo Sultono laivyno admirolu ir gavo pašos titulą.
Manoma, kad nuo XVI iki XIX a. berberų piratai pagrobė nuo 800 000 iki 1,25 milijono vergų.[1] Ilgi Ispanijos ir Italijos pakrančių ruožai likdavo apleisti ir negyvenami, nes dažni piratų reidai įbaugindavo žmones. Jų įtaka pradėjo šiek tiek mažėti antroje XVII a. pusėje, Europos valstybėms pradėjus statytis stipresnius laivynus. Galutinai berberų piratai buvo sunaikinti XIX a. pr., po Napoleono karų ir Vienos kongreso Europos valstybėms sutarus, kad šie piratai turi būti išnaikinti. Paskutinis smūgis berberų korsarams buvo suduotas 1830 m., Prancūzijai okupavus Alžyrą.
Berberų piratai dažnai minimi grožiniuose kūriniuose. Jie figūruoja A. Dumas romane „Grafas Montekristas“, Daniel Defoe „Robinzonas Kruzas“, Hugh Lofting „Daktaras Dolitlis“, Clive Cussler „Korsaras“ ir kituose. Ispanų rašytojas Miguel de Cervantes buvo pagrobtas ir penkerius metus praleido korsarų nelaisvėje, jo išgyvenimai atsispindi didelėje dalyje kūrinių. Berberų piratai taip pat yra dažni XIX a. pornografinėse knygose, kaip kad „The Lustful Turk“, kur siužetas dažniausiai būna apie baltųjų moterų pagrobimą į sultono haremą.