Belizo geografija
Belizo geografija – Belizo valstybės geografinių sąlygų aprašymas.
Padėtis redaguoti
Belizas – valstybė Centrinėje Amerikoje, Karibų jūros pakrantėje, piečiau nuo Jukatano pusiasalio. Tai 151 pagal plotą šalis pasaulyje[1] ir kartu su kiek mažesniu Salvadoru yra mažiausia žemyninės Šiaurės Amerikos valstybė. Belizas ribojasi su Meksika šiaurėje (sienos ilgis 276 km) bei su Gvatemala vakaruose ir pietuose (266 km). Bendras sausumos sienų ilgis – 542 km.[1]
Iš rytų šalį skalauja Karibų jūra. Pakrantės ilgis – 386 km.[1] Pietuose įsiterpia Hondūro įlanka, šiaurėje – Četumalio įlanka. Ties Belizo krantais driekiasi 300 km ilgio Belizo barjerinis rifas (antrasis pasaulyje pagal ilgį po Didžiojo Barjerinio rifo). Šaliai priklauso 425 koralų salos (didžiausios – Tarnifo salos, Ambergriso Sala, Kolkerio Sala, Hikso salos) ir atolai (iš viso 820 km²).[2] Švyturio rife yra 305 m povandeninis urvas – Didžioji Žydroji skylė. Belizo krantai žemi, driekiasi smėlio paplūdimiai, veši mangrovės.
Kraštiniai taškai redaguoti
- šiaurėje – Santa Elenos pasienio punktas priešais Meksikos gyvenvietę Subteniente Lopesą;
- pietuose – pietvakarinis pasienio su Gvatemala taškas Sarstūno upės pakrantėje;
- vakaruose – Gvatemalos pasienyje šalia pietinio taško, priešais Modesto Mendeso gyvenvietę Gvatemaloje;
- rytuose – Švyturio rifas Karibų jūroje.
Paviršius redaguoti
Belizo vidurinė ir pietinė dalis kalnuota – iškilę Majų kalnai ir nuo jų link jūros besidriekiantys Kokskombo kalnai. Šie kalnai vulkaninės kilmės, giliai išraižyti upių slėnių ir paveikti erozijos.[3] Šiuose kalnuose stūkso aukščiausios šalies viršukalnės – Doilz Delaitas (1124 m)[1] ir Viktorijos kalnas (1122 m). Šiaurinę pusę užima plokščia klintinė lyguma (iki 60 m aukščio). Pajūryje – lagūnų išraižyta žemuma.
Belize paplitę karstiniai reiškiniai ir karstinės reljefo formos. Teritorijose aplink Majų kalnus gausu smegduobių, urvų, požeminių sistemų.[4] Majų kalnuose Gvatemalos pasienyje yra ilgiausias Belize (ištyrinėta 55 km) Čikibulio urvynas, jame, Aktun Kabalio ir Aktun Tunkulio urvuose, – vienos didžiausių pasaulyje (250–300×150 m) grotos.[2]
Didžioji dalis Belizo yra ant tektoniškai stabilios Jukatano platformos.[4] Stipresnių žemės drebėjimų nebūna, nebent pasiekia seisminės bangos iš aplinkinių kraštų.
Klimatas redaguoti
Belizo klimatas atogrąžų jūrinis. Belizo mieste sausio vidutinė temperatūra 23 °C, liepos 27 °C.[2] Toliau nuo jūros kiek karščiau (Belmopane temperatūrų vidutinė amplitudė laikosi tarp 20–30 °C), o kalnuose vėsiau.[3]
Sausrymetis trunka nuo vasario iki gegužės, liūčių laikotarpis – nuo birželio iki lapkričio (su sausesniu laikotarpiu rugpjūtį–rugsėjį).[3] Šiaurėje per metus iškrinta vidutiniškai 1300 mm kritulių, Belizo mieste vidutiniškai 1900 mm, pietuose iki 4300 mm[2] (Punta Gordoje ~4445 mm).[3] Sausrymetis pietuose trumpesnis.
Didžiąją metų dalį nuo žemyno į jūrą pučia pasatai, o nuo rugsėjo iki gruodžio vyrauja gaivesni ir sausesni šiauriniai vėjai.[3] Nuo liepos iki lapkričio Belizą neretai užgriūna uraganai. Ypač niokojantys buvo 1931, 1961 ir 1978 metais.[2]
Hidrografija redaguoti
Visos Belizo upės teka Karibų jūron. Didžiausia, vandeningiausia ir vienintelė laivuojama šalies upė – Belizas (jo ištakos – Makalis ir Mopanas). Šiaurėje teka Hondas ir Naujoji upė, centrinėje dalyje – Sibunas, pietiniu pasieniu – Sarstūnas. Pakrantėse, šiaurinėje dalyje gana daug šlapynių ir lagūnų.
Gyvoji gamta redaguoti
Miškai dengia 60,8 % Belizo teritorijos (2018 m.).[1] Šalis pasižymi gana didele biologine įvairove. Šiaurėje, klintinėse žemumose auga lapus metantys atogrąžų miškai, kur vyrauja svietenijos ir gumeniai. Pietuose veši visžaliai miškai, kuriems būdingi braziliniai puiklapiai, aukščiau kalnuose auga ąžuolai ir pušys. Upių salpos pelkėtos. Pietinė pakrantė ir centrinės sritys į vakarus nuo Belizo miesto dengiamos savanų su paskirais ąžuolais, pušimis bei sabalpalmėmis. Pakrančių juostoje auga mangrovių sąžalynai.[3]
Belize išskiriami šie sausumos ekoregionai: Peteno–Verakruso drėgnieji miškai, Jukatano drėgnieji miškai, Belizo pušynai, Belizo pakrančių mangrovės, Belizo rifo mangrovės, Majų Koridoriaus mangrovės.
Belize sutinkami jaguarai, pumos, ocelotai, jaguarundžiai, kojotai, pilkosios lapės, ūdros (Lontra longicaudis), skunkai, koačiai, pekariai, baltauodegiai elniai, mazamos, beždžionės, šarvuočiai, reti Centrinės Amerikos tapyrai (nacionalinis gyvūnas).[3] Yra >600 paukščių rūšių, tarp jų tukanai, tinamai, čalačakos, įvairios antys, papūgos, kolibriai, flamingai, počiai, žakanos, žabiru, ereliai, pelėdos, vandens paukščiai. Sutinkami amerikiniai ir Centrinės Amerikos krokodilai, gėlavandeniai ir jūriniai vėžliai, gekonai, didelė gyvačių įvairovė.
Saugoma ~37 % (22 298 km²) Belizo teritorijos. Yra 18 nacionalinių parkų (didžiausi – Čikibulio (1157,15 km², įkurtas 1991 m.), Temašo–Sarstūno (165,92 km², 1994 m.), Peins Kriko (152,49 km², 1994 m.), Bakalar Čiko (113,91 km², 1996 m.), 4 gamtos draustiniai, mangrovių draustinis, 18 miškų draustinių, 8 rezervatai, 2 Ramsaro konvencijos saugomi objektai (Temašo–Sarstūno nac. parkas, Kreivojo Medžio gamtos draustinis. 1986 m. Kokskombo kalnuose įkurtas pirmasis pasaulyje jaguarų rezervatas. Yra 5 gamtos paminklai – Tūkstančio pėdų krioklys, Didžioji Žydroji skylė, Pusmėnulio atolas, Aktun Tuničil Muknalio urvas, Viktorijos viršūnė. Belizo barjerinis rifas – UNESCO pasaulio paveldo objektas (nuo 1996 m.).[2]
Pagrindinės ekologinės problemos: miškų kirtimas, vandens tarša (buitinė, pramoninė, žemės ūkio), šiukšlių kaupimasis.[1]
Šaltiniai redaguoti
- ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 1,4 1,5 Belize, The World Factbook, CIA.
- ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 2,4 2,5 Petras Lingė. Belizas: gamta. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. III (Beketeriai-Chakasai). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2003
- ↑ 3,0 3,1 3,2 3,3 3,4 3,5 3,6 Belize. Encyclopædia Britannica Online. – www.britannica.com.
- ↑ 4,0 4,1 Merrill, Tim, ed. (1993). Guyana and Belize: country studies (2nd ed.). Washington, D.C.: Federal Research Division, Library of Congress. pp. 191–193.
