Bečiai

Šis straipsnis apie kaimą Ukmergės rajone. Apie kaimą Švenčionių rajone skaitykite straipsnyje Bėčiai.

Bečiai

55°08′24″š. pl. 24°33′22″r. ilg. / 55.140°š. pl. 24.556°r. ilg.

Apskritis

Vilniaus apskritis

Savivaldybė

Ukmergės rajono savivaldybė

Seniūnija

Veprių seniūnija

Gyventojų

45

Vikiteka

Bečiai

Vietovardžio kirčiavimas (4 kirčiuotė) ^[1]
Vardininkas:	Bečiaĩ
Kilmininkas:	Bečių̃

Bečiai (XIX a. II pusėje – ir Karolinavas) – kaimas Ukmergės rajono savivaldybėje, 1,5 km į pietvakarius nuo Veprių. Seniūnaitijos centras. Yra Bečių dvaro liekanos, Bečių kapinynas, stūkso „pėduotasis“ Bečių akmuo.

Bečių kaime išlikę medinių dvaro rūmų krosnies su kaminu ir rūsių taip pat ūkinių pastatų, ledainės griuvėsiai ir požeminis sandėlis. Šalia auga dvaro laikus menantys seni klevai, liepos ir vakarinė tuja. Pietryčių pusėje yra Bečių tvenkinys su vandens malūno pamatų liekanomis, apsuptas buvusio dvaro parko liekanų, senų pušų ir maumedžių. Sovietmečiu jis buvo sujungtas su Veprių ežeru 800 m ilgio kanalu.

Tvenkinio šiaurvakarinėje pusėje trykšta Bečių šaltinis. Sovietmečiu čia buvo įrengtas gręžinys ir pastatytas šulinio pastatas, iš kurio vamzdžiu stipria srove bėga vanduo, kuris yra labai švarus, beveik beskonis, Bečių ir aplinkinių gyvenviečių gyventojų vertinamas ir naudojamas maistui. Šaltinio aplinka sutvarkyta ir pritaikyta visuomeninėms reikmėms 2008 metais.

Netoli Šventosios upės yra buvusių kolūkio kiaulių fermų griuvėsiai, po kolūkių panaikinimo paversti nelegaliu sąvartynu. Į rytus nuo kaimo, Pakapės miško pakraštyje yra dubenėtas akmuo, vadinamas „vaiko pėda“, yra Bečių senkapiai (XVII a., A 25). Į vakarų pusę plyti vienas didžiausių Lietuvoje Rizgonių žvyro karjeras. Karjero vietoje seniau buvęs aerodromas, naudotas II pasaulinio karo metu.

Istorija redaguoti

Dabartinės formos Bečiai yra palyginti nesena gyvenvietė, kuriai pradžią davė ten po 1830 m. įsikūręs Karolinavu pavadintas Bečių dvaras. 1880 m. leidimo buvusios ATR vietovių žinyne nurodyta, kad tuomet Karolinavos arba Bečių dvaras priklausęs grafui Hornui.^[2] Tik XX a. pirmaisiais dešimtmečiais į šiaurę nuo dvarvietės išilgai kelio, kuris tuomet buvo tik į dvaro centrą vedantis akligatvis, ėmė rastis pirmosios sodybos, o tarp pirmųjų gyventojų buvo dvaro darbuotojų šeimos.