Bambos hipotezė
Bambos hipotezė (arba omfalo hipotezė) – 1857 m. Filipo Henrio Gose (angl. Philip Henry Gosse) knygoje „Omphalos“ aprašyta idėja, kad Dievas sukūrė Žemę mažiau nei prieš 10 000 metų, tokioje pat būsenoje kokioje ji yra dabar – su visais gyvais padarais, augalais ir senumo požymiais. Iš to Gose padarė išvadą, kad jokie Žemės arba Visatos amžiaus įrodymai negali būti laikomi patikimais, nes, pagal jo teoriją, ir ką tik sukurta Žemė atrodė taip, lyg būtų iki tol egzistavusi daugybę metų. XX amžiuje šią idėją atgaivino dalis moderniųjų kreacionistų, kurie praplėtė argumentą, sakydami kad ką tik susikurtoje Visatoje iš Žemės netgi matėsi žvaigždės, iš kurių šviesa normaliai turėtų keliauti milijonus metų.[1] Tiesa, daug kreacionistų nesutinka su šia hipoteze ir mano, kad Adomas ir Ieva neturėjo bambų, Edeno sodo medžiai buvo be rievių ir t. t.[2]
Kritika redaguoti
Kada prasidėjo netikra istorija? redaguoti
Kai kurie mąstytojai pastebėjo, kad tikint bambos hipoteze negalima atmesti ir galimybės, kad Visata (kartu su visais mūsų prisiminimais) buvo sukurta prieš 5 minutes. Ši teorija yra kartais vadinama „praeitu ketvirtadienizmu“ (angl. Last Thursdayism). Toks pavadinimas kilo iš posakio „pasaulis galėjo būti sukurtas ir praeitą ketvirtadienį“ (arba bet kurią kitą dieną). Tokio dalyko net iš principo yra neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti jokiais moksliniais metodais, nes, pasak hipotezės, visi empiriniai duomenys, gauti iš bet kokios medžiagos, atrodytų taip, kad tobulai meluotų apie savo amžių.
Kūrėjas melagis redaguoti
Bambos hipotezę galima interpretuoti ir kaip nuomonę, kad Dievas sukūrė daugybę iliuzijų: niekada negyvenusių dinozaurų kaulai, niekada neegzistavusių žvaigždžių sprogimai (supernovos), vulkaniniai kalnai, kurie iš tikro niekada nebuvo vulkanais ir t. t. Nes jei Visatos amžius yra 6-8 tūkstančiai metų, kaip teigia dalis kreacionistų, mūsų stebimų žvaigždžių sprogimų niekada nebuvo, nes jie, pasak astronomų skaičiavimų, iš tiesų įvyko prieš milijonus metų. Kai kurie teologai teigia, kad manymas, jog Dievas galėjo mums meluoti sukurdamas tokias klaidinančias iliuzijas, prieštarauja teistinei gero ir melagystes smerkiančio Dievo sampratai.