Baltoji musmirė
| Amanita verna | ||||||||||||||
|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|---|
 Baltoji musmirė (Amanita verna) | ||||||||||||||
| Mokslinė klasifikacija | ||||||||||||||
| ||||||||||||||
 Index Fungorum
|
Baltoji musmirė (lot. Amanita verna ) – skydabudinių šeimos mirtinai nuodingas grybas. Ši rūšis Lietuvoje sutinkama gana dažnai. Kartais ši rūšis laikoma anksčiausiai išdygstančiu žalsvosios musmirės (Amanita phalloides) porūšiu.
Apsinuodijimo pavojus: kaip ir žalsvosios musmirės apsinuodijimo požymiai tie patys. Jie pasireiškia vėlai – maždaug po 8–40 valandų. Išgelbėti apsinuodijusį žmogų galima tuo greičiau, kuo anksčiau pastebimi pirmieji požymiai, tačiau kai kurie požymiai pasireiškia tik tada, kai kepenyse jau įvykę negrįžtami procesai. Šiandien nėra nė vieno veiksmingo vaisto nuo šio apsinuodijimo.
Nuodingos medžiagos grybe: žiedinės struktūros baltymai (ciklopetidai, kurie dėl struktūros verdant nesuyra (termostabilūs nuodai). Tai falinas, alfa amanitinas, beta amanitinas ir gama amanitinas, kurie sunaikina kepenų ląsteles (nekrozė). Kad žmogus mirtų, pakanka kelių miligramų šių medžiagų kiekio, tenkančio vienam kilogramui kūno svorio.
Sinonimai: Agaricus vernus, Amanitina verna, Venenarius vernus, Agaricus bulbosus vernus.
Išvaizda redaguoti
Baltosios musmirės kepurėlė yra 5–15 cm skersmens, ji iš pradžių pusiau apvali, vėliau iškili ir galiausiai paplokščia, lygi balta, vidury kreminio atspalvio, kraštai kartais skiltėti. kotas 5 – 12 cm ilgio, baltos spalvos, prie pagrindo šiek tiek storėjantis, be to, šį sustorėjimą gaubia odiška išnara. Rinkis paprastai neryškus ir greitai nukrenta. Lakšteliai labai tankūs balti, su daugybe lakšteliukų. Minkšta balta trama yra bekvapė ir nemalonaus skonio. Sporos baltos, lygios, turi elipsės formą. Spalvos ir formos kaita: nežinoma
Augavietė redaguoti
Šis grybas auga daugiausiai lapuočių miškuose, ypač po ąžuolais, dažnai ir parkuose.
Panašios rūšys: Jį galima supainioti su miškiniu pievagrybiu ( Agaricus silvicola) ir Amanita ovoidea kurie abu yra valgomi. Taip pat labai panaši į baltikinių šeimos grybus Tricholoma auratum, juosvažalį baltiką ir žalsvagelsvį baltiką.
Literatūra redaguoti
- Didysis gamtos vadovas „Grybai“, išsamus grybų ir jų rinkimo žinynas, „Mūsų knyga“, 2004 m., (55 psl.) ISBN 9955-573-65-1
|
Šis straipsnis apie mikologiją yra nebaigtas. Jūs galite prisidėti prie Vikipedijos papildydami šį straipsnį. |