Vikipedija

Baltijos gintaras

Baltijos gintaras – išskirtinės rūšies gintaras, randamas Baltijos jūros regione. Susidarė prieš maždaug 50 mln. m. (eoceno epochos metu),[1][2] kai dabartinėje Skandinavijos teritorijoje vešėjo masyvūs mišrieji subtropiniai miškai. Sakingų spygliuočių medžių, tam tikros rūšies pušų (pinus succinifera)[3] sakai nukrisdavo ant žemės, sukietėdavo ir ilgainiui virsdavo gintaru. Klimato atšilimas paskatino gintaringųjų pušų sakų išsiskyrimą.[1][2] Manoma, kad eoceno subtropikų miškai galėjo „pagaminti“ apie 105 tonų gintaro. Baltijos gintaras sudaro virš 80 % viso pasaulyje randamo gintaro.[4]

Baltijos gintaras
Baltijos gintaro luitai

Antikiniais laikais žodis gintaras reiškė būtent Baltijos gintarą. Nors tuo metu Europoje buvo ir kitų gintaro šaltinių, Baltijos gintaras buvo laikomas vertingiausiu ir kokybiškiausiu. Ilgainiui buvo sudarytas Gintaro kelias, kuriuo antikos pirkliai pasiekdavo rytinę Baltijos pakrantę.[5]

Baltijos gintaras leido sužinoti apie daugybę seniai išnykusių vabzdžių rūšių, kurie liko įstrigę gintare. Gintaro su įstrigusiais vabzdžiais pavyzdžiai vadinami inkliuzais.[6]

Istorija ir legendos redaguoti

Gintaras plačiai buvo žinomas jau Antikoje, jo klasikinis vardas buvo electrum (ἤλεκτρον ēlektron). Pasak graikų legendos Helijo (Saulės) sūnui Faetonui žuvus, jo gedinčios seserys tapo tuopomis, o iš jų ašarų susidarė gintaras.[7]

Gintarą IV a. pr. m. e. aptarinėjo Teofrastas, vėliau Pitėjas. Ypač Antikos mokslininkų dėmesį traukė gintaro įsielektrinimas. Plinijus Vyresnysis skundėsi, kad nedidelė gintaro statulėlė kainuoja daugiau nei sveikas vergas. Tacitas savo kūrinyje Germania rašė, kad gintarą prie Baltijos jūros renka vieninteliai aisčiai (Aestii). Prekyba gintaru su senosiomis civilizacijomis buvo vystoma Gintaro keliu.

Lietuvių mitologijoje gintaras yra jūros deivės Jūratės sudaužytos pilies liekanos po to, kai dievas Perkūnas ją nubaudęs už meilę paprastam žvejui Kastyčiui.

Gintaro paplitimas redaguoti

 
Pasaulio žemėlapis prieš maždaug 50 mln. metų, eoceno laikotarpiu

Prieš maždaug 50 mln. metų dabartinėje Pietų Skandinavijoje ir Baltijos jūros vietoje klimatas buvo šiltas, vešėjo masyvūs subtropikų miškai, kuriuose, manoma, augo ąžuolai, sakingi sciadopičiai, sakingos pušys, sakingos araukarijos ir kt.[8] Prieš 40 mln. m. susidariusi Eridano upė ir jos intakai išgraužė Baltijos dubumą ir išplovė didžiąją viso gintaro dalį. Didžiausia dalis gintaro susikaupė ties upės delta, dabartinio Sembos pusiasalio krantų vietoje. Klodai glūdi vadinamojoje „mėlynojoje žemėje“ kartu su jūrų kriauklėmis, ryklių dantimis, jūriniais ežiais ir kitais jūros gyvių likučiais. Dalį sunešto gintaro jūros srovės išplovė ir per vėlesnius laikotarpius išsklaidė didelėje teritorijoje.[1][2][9]

Labai intensyviai Sembos telkinys buvo ardomas poledynmečiu, maždaug prieš 7000 m. Litorinos jūros stadijoje. Daugiausia išnašų nusėdo dabartinių Lenkijos ir Lietuvos pakrantėse. Lietuvoje daugiausia gintaro slūgso Kuršių marių šiaurinėje dalyje. Gavyba vykdyta ties Juodkrante, Gintaro įlankoje. Lenkijoje prie Vyslos žemupio, netoli Gdansko išgaunama nemažai gintaro žaliavos. Istoriškai pagrindinis gintaro šaltinis buvo pietrytinė Baltijos jūros pakrantė, ypač Sembos pakrantė Prūsijoje. Dabartinėje Karaliaučiaus srityje glūdi 90 proc. pasaulinių gintaro išteklių, ypač produktyvus Palvininkų telkinys.[1][2][10]

Archeologiniai radiniai redaguoti

Ankstyviausias gintaro dirbinys yra plokštelė su išraižyta briedės galvute, rasta paleolitinėje Majendorfo stovykloje prie Hamburgo. Natūralaus ir neapdoroto gintaro gabalėlių rasta ir kitose paleolito laikų stovyklose: Moravijos olose (Čekija) arba prie Kremso (Austrija).

Taip pat gintaro dirbinių rasta ir mezolito laikų Jutlandijos pusiasalyje. Daugiausia randamų gintaro dirbinių priklauso neolito laikotarpiui.

Lietuvoje pirmąkart neolito gintaro dirbinių buvo rasta 1860–1891 m., kasinėjant Juodkrantės apylinkes. Tai yra garsusis Juodkrantės lobis, surinktas per 20 metų.[11] Kitas garsus Lietuvos gintaro rinkinys, saugomas Palangos gintaro muziejuje, yra vadinamas Palangos lobiu. Ši kolekcija surinkta 1905–1907 m.

1963 m. Kuršių nerijoje, į šiaurę nuo Pervalkos, buvo rastas žalvario amžiaus gintaro rinkinys. Taip pat didelis gintaro dirbinių lobis rastas ir Latvijos neolito-žalvario sandūros laikų stovykloje 1949 m. Sarnatėje (į šiaurę nuo Liepojos). Dar vienas didelis gintaro lobis Latvijoje surinktas 1964–1978 m. Lubanos žemumoje.[12]

Kitų neolito gintaro dirbinių randama Estijos pakrantėse, ypač Saremos saloje, pietinėje Suomijos dalyje, pietinėje Švedijos dalyje. Vienintelė Lietuvos gintaro radimvietė yra jos pajūris, išskyrus keletą nedidelių radinių Margiuose (Varėnos raj.).

Kiti žymūs radiniai:

  • 1867 m. Semboje rasta 50 l talpos statinė, prikrauta gintaro;
  • 1900 m. prie Gdansko rastas 9 kg lobis;
  • 1924 m. Rytų Prūsijoje 300 kg gintaro lobis.
  • 1936 m. Vroclavo apylinkėse rasta iki 3 tonų gintaro, kurio dalis buvo su gludinimo ir apdirbimo žymėmis.

Priešingai nei kitos naudingosios iškasenos, kaip antai titnagas, obsidianas ar nefritas, gintaras nebuvo naudojamas įrankių ar ginklų gamybai. Iš gintaro būdavo gaminami papuošalai, apeiginiai daiktai, amuletai, daugiausia susiję su Saulės kultu. Baltijos pakrantėse labiausiai buvo paplitę gintariniai pakabukai ir vėriniai. Taip pat randama ir stilizuotų žmonių, gyvūnų, paukščių ir kitokių gyvių statulėlių. Daugelis senovinių gintaro dirbinių yra įmantrūs meno kūriniai, rodantys aukštą jį naudojusių žmonių materialinės bei dvasinės kultūros lygį.

Prekyba gintaru redaguoti

 
Romėnų naudotas gintaro kelias į Pabaltijį.
 
Gintaro skridinys, neolitas, 3096-2885 pr.m.e, Lietuva

Platus Baltijos gintaro paplitimas Europoje ir net toliau už jos, kur nebuvo ir negalėjo būti gintaro žaliavos šaltinių, rodo ypač didelę jo svarbą prekybinių ryšių tarp Pabaltijo ir kitų Europos kraštų susidarymui ir raidai. Nuo neolito amžiaus ir ypač žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuose, gintaras buvo svarbiausias mainų prekybos objektas. Manoma, kad gintaro prekyba su kitais kraštais galėjo padėti Pabaltijo tautoms anksčiau susipažinti su metalais ir jų apdirbimu, nors jų žaliavos ištekliai prie Baltijos jūros buvo labai negausūs.

Apie gintaro prekybos kelius sprendžiama pagal rastus gintaro žaliavos ir dirbinių lobius bei importinių dirbinių paplitimą. Kartografuojant lobių radimo vietas, išryškėjo dėsningas jų išsidėstymas atskirais laikotarpiais tam tikruose rajonuose, daugiausia pagal stambiąsias Vidurio ir Pietų Europos upes.

Manoma, kad neolito metu gintaras iš Pabaltijo jau pasiekdavo Egiptą (gintarinių karolių yra rasta Egipto faraonų kapuose), Mažają Aziją, Mesopotamiją. Vis dėlto šie prekybiniai keliai buvo nenuolatiniai. Intensyvi prekyba prasidėjo XVI a. pr. m. e., kai finikiečiai jūrų keliu pasiekė pagrindinius gintaro gavimo centrus.

Aktyviausia prekyba vyko senovės Graikijoje ir Romoje. Graikai ir romėnai labai vertino gintarą ir vadino jį „Šiaurės auksu“. Ypač vertintas skaidrus rausvas, auksaspalvis gintaras, iš kurio gaminti papuošalai ir buitiniai daiktai. Neskaidrus vaško spalvos gintaras naudotas vien smilkalams.

Gintaras iš Jutlandijos Romą pasiekdavo 2 keliais:

  1. Iš Jutlandijos pusiasalio Elbės upe iki Zalio upės žiočių, toliau Zalio upe ir sausuma per Bohemiją iki Dunojaus upės, tada Dunojumi ir jo intaku Inu per Brenerio perėją – į šiaurės Italiją.
  2. Iš Jutlandijos, Elbės ir Zalio upėmis, sausuma per Tiuringiją iki Maino upės, toliau Maino ir Reino upėmis, tada vėl sausuma iki Ronos upės ir ja žemyn iki Masilijos uosto.

Rytų Pabaltijo gyventojai tiesioginio ryšio su pietų Europos pirkliais neturėjo, nebent jis buvo atsitiktinis. Prekyba vyko per tarpininkus – Jutlandijos pusiasalio gyventojus. Vėliau žlugus Jutlandijos prekybiniam centrui buvo sudarytas dar vienas Gintaro kelias, vedęs į Rytprūsius ir Rytų Pabaltijį:

  1. Iš rytinio Baltijos pajūrio į Gdanską, kur buvo pagindinė prekybos bazė. iš čia gintaras gabentas Vysla iki Notecės žiočių. Tada gintaras sausuma buvo gabenamas iki Vartos upės ties Obornikais, per Poznanę, Mosiną, Zaborovą pasiekdavo Oderio upę prie Gloguvo. Tada Oderiu iki Vroclavo ir sausuma į Klodzką, per Sudetus. Čia kelias šakojosi: vakarinė dalis ėjo per Svitavos miestą ir Svitavos upe iki Brno, toliau iki Moravos upės. Rytinė atšaka vedė Moravos upe nuo aukštupio iki Hageno. Čia abi šakos vėl susijungdavo ir vedė Dunojumi iki Romos imperijos miesto – Karnuntumo.

Prekyba nutrūko IV a., germanams sugriovus Karnuntumą.

Gintaro gavyba redaguoti

 
Prūsijos gintaro žvejai, 1677
 
Gintaro kasimas pramoniniu būdu ties Juodkrante XIX a.

Iki XIII a. pabaigos prekybos ir vietiniams poreikiams pakako vien Baltijos jūros išmetamo gintaro, tačiau padidėjus gintaro paklausai dėl pradėtų gaminti gintarinių rožančių ir kitokių kulto atributų, prireikė ieškoti naujų jo gavybos būdų. Kryžiuočių ordino teritorijoje gintaras pradėtas griebti tiesiog iš jūros ilgakočiais graibštais.

Nuo XVI a. gintaras pradėtas gaudyti tinklais, o seklesnėse, ypač akmenuotose vietose, kabliais arba graibštais iš valčių. Buvo mėginta gintarą kasti paplūdimiuose.

1585 m. Sembos pusiasalyje buvo pradėta gintarą kasti iš neogeninių sluoksnių, tačiau tai buvo neorganizuotas pavienis darbas, kurio rezultatai priklausė nuo sėkmės ir nuojautos.

1725 m. bandyta gintarą rinkti iš jūros dugno narų pagalba, tačiau darbas buvo nevaisingas. Metodas atgaivintas 1869–1891 m., išradus naro aprangą. Pradžioje gintaro buvo ieškoma prie Prusto rago.

 
Palvininkų gintaro kasyklos.

1781 m. buvo įrengta pirmoji gintaro kasybos šachta, veikusi iki 1806 m. XIX a. pirmojoje pusėje gintaras buvo kasamas nedideliuose karjeruose šiauriniame ir vakariniame Sembos pusiasalio krante, tačiau „mėlynoji žemė“ šiose vietose buvo labai negintaringa. Apie 1867 m. šie karjerai galutinai sunyko. 1875 m. Palvininkuose pradėjo veikti didelė šachta, įkurta „Stantien & Becker“ firmos, pradėjusios pramoninę gintaro gavybą ir apdirbimą.[13]

Mechanizuotai 1860–99 gintarą kasė Prūsijos bendrovė Stantien und Becker ir Kuršių mariose ties Juodkrante, Gintaro įlankoje. 1921 m. Lietuvoje susikūrė lietuviška gintaro gavybos bendrovė, tačiau subankrutavo net nepradėjusi darbų. Antroji įmonė, pavadinimu „Gintaras“ veikė 1928–1929 m., tačiau iškasusi apie 2 t gintaro bankrutavo. Valstybė įmonių nerėmė.

Renkamojo gintaro pramoninė reikšmė didesnė vakarinėje Pabaltijo dalyje, kur jo iškasama nedaug ir tik atsitiktinai aptikus suplauto gintaro lizdų. Nuo seno čia vyravo gintaro rinkimas, kaip pagrindinis gintaro žaliavų gavimo būdas.

Gintaro panaudojimas redaguoti

Gintarą romėnai naudojo farmacijoje – gintaras naudotas kaip priemonė nuo įvairių ligų. Žymus to meto gydytojas Kalistratas rašė, kad gintaras saugo žmogų nuo beprotystės, sutrintas su medumi gydo ausų ligas, geriamas su vandeniu gydo skrandžio ligas. Taip pat manyta, kad gintaras saugo nuo gerklės negalavimų ir net blogos akies burtų.[14] Ypač vertingais buvo laikomi gintaro gabalai su viduje įstrigusiais vabzdžiais. Finikiečiai tokį gintaro gabalą mainydavo į 120 kardų ir 60 durklų.[15] Už mažytę gintarinę statulėlę Nerono laikais buvo duodamas stiprus ir sveikas vergas.

Gintaro meninis apdirbimas atgimė Renesanso epochoje ir ypač suklestėjo XVIII–XIX a. Meno kūrinių yra išlikę labai mažai dėl gintaro trapumo.

XIV a. gintaro meistrų telkimosi centrai buvo Briugė ir Liubekas. Vėliau pradėtos steigti gildijos Dancige, Karaliaučiuje ir kitur. Tuo metu buvo išrasti sudėtingi gintaro apdirbimo metodai, išmokta jį šlifuoti, juo inkrustuoti metalą, dramblio kaulą, emalį, graviruoti, skaptuoti, pjaustyti. Sukurta priemonių paryškinti medžiagos spalvai, pabrėžti jos specifiniam šiltam spindesiui. Gintaras pateko į pasaulinę prekybą.

Iš pat pradžių buvo gaminami įvairūs buitiniai niekučiai, dirbinėliai, mėgdžiojant Antikos stilių, o vėliau pereita prie išimtinai labai meniškų kūrinių: taurių, vazų, lėkščių, veidrodžių rėmų, kvepalų buteliukų ir t. t.

Gintaro dirbiniais buvo puošiami didikų rūmai ir bažnyčios. Kartais gintaras paprasčiausiai būdavo inkrustuojamas į kambario sienas. Gintaras buvo labai populiari dovana diplomatinių vizitų metu. Tačiau tuo metu negaminti jokie juvelyrikos dirbiniai. Gintaras buvo laikomas dekoratyvinės paskirties medžiaga.

XIX a. į gintaro pramonę įsiskverbė technika ir smarkiai nusmukdė jo meninį lygį. Buvo pradėti gaminti vienodi smulkūs gintariniai niekučiai: dekoratyvinės pypkės, kandikliai, sąsagos, sagos, kryželiai ir t. t.

Iš lydomo gintaro gaunama šiek tiek gintaro rūgšties, gintaro aliejaus ir gintaro kanifolijos. Iš pastarosios gaminama gintaro lakai, grindų dažai ir kt.

Šaltiniai redaguoti

  1. ↑ 1,0 1,1 1,2 1,3 Vladas Katinas. Gintaras. Visuotinė lietuvių enciklopedija, T. VI (Fau-Goris). – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 2004
  2. ↑ 2,0 2,1 2,2 2,3 „Gintaro susidarymas ir morfologija“. Palangos Gintaro Muziejus. Nuoroda tikrinta 2021-03-13.
  3. ↑ Khare, C.P., ed. (2007), Pinus succinifera, New York, NY: Springer, p. 1–1, doi:10.1007/978-0-387-70638-2_1200, ISBN 978-0-387-70638-2 
  4. ↑ Ritzkowski, S. 1997. K-Ar-Altersbestimmungen der bernsteinführenden Sedimente des Samlandes (Paläogen, Bezirk Kaliningrad). Metalla, Bochum, 66: 19–23.
  5. ↑ „Baltic Amber: 5,000 Years of International Trade“. ThoughtCo. Nuoroda tikrinta 2021-03-14.
  6. ↑ Weitschat, W. & Wichard, W. 2002. Atlas of Plants and Animals in Baltic Amber. Pfeil, 256 pp.
  7. ↑ Michael R. Collings, Gemlore: An Introduction to Precious and Semi-Precious Stones, 2009, p. 20
  8. ↑ „A new proposal concerning the botanical origin of Baltic amber“. Proceedings of the Royal Society B: Biological Sciences. 276 (1672): 3403–3412. 2009-10-07. doi:10.1098/rspb.2009.0806. PMC 2817186. PMID 19570786.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: PMC format (link)
  9. ↑ „Arachnids in Bitterfeld amber: A unique fauna of fossils from the heart of Europe or simply old friends?“. Evolutionary Systematics. 2: 31–44. 2018-03-26. doi:10.3897/evolsyst.2.22581. ISSN 2535-0730.{{cite journal}}: CS1 priežiūra: unflagged free DOI (link)
  10. ↑ Amber Trade and the Environment in the Kaliningrad Oblast Archyvuota kopija 2012-07-06 iš Wayback Machine projekto.. Gurukul.ucc.american.edu. Nuoroda tikrinta on 19 September 2012.
  11. ↑ Karaliaučiaus gintaro kolekcijos pėdsakai Archyvuota kopija 2006-09-27 iš Wayback Machine projekto.
  12. ↑ Amber in Latvia. Amber in Latvian Etnography Archyvuota kopija 2016-03-04 iš Wayback Machine projekto.
  13. ↑ The Economic History of Amber Archyvuota kopija 2011-07-20 iš Wayback Machine projekto.
  14. ↑ Amber in Latvia. Amber in World’s Ancient Aultures Archyvuota kopija 2010-08-22 iš Wayback Machine projekto.
  15. ↑ Vladas Katinas „Baltijos gintaras“, 10 psl.

Nuorodos redaguoti

Literatūra redaguoti


  Šis straipsnis yra tapęs savaitės straipsniu.
Rodomas puslapis "https://lt.wikipedia.org/w/index.php?title=Baltijos_gintaras&oldid=7120555"