Baltagalvis jūrinis erelis
| Haliaeetus leucocephalus |
|---|
 Baltagalvis jūrinis erelis (Haliaeetus leucocephalus) |
| Mokslinė klasifikacija |
| Binomas |
| Haliaeetus leucocephalus Linnaeus, 1766 |
 Baltagalvių jūrinių erelių paplitimas Perimvietės
Vasaros perimvietės
Žiemos arealas
Tik migruojantys
|
Baltagalvis jūrinis erelis (Haliaeetus leucocephalus) – vanaginių (Accipitridae) šeimos plėšrusis paukštis.
Paplitimas redaguoti
Paplitęs Šiaurės Amerikoje – nuo šiaurinės Meksikos, Kubos iki centrinės Aliaskos.
Apibūdinimas redaguoti
Suaugęs baltagalvis jūrinis erelis yra 70-102 cm kūno ilgio, išskleistų sparnų plotis 180–234 cm. Sveria 2,5–7 kg, patelės ketvirtadaliu smulkesnės už patinus. Suaugėlio kūnas ir uodega rudi, galva balta, snapas didelis, lenktas, geltonas. Jaunikliai tamsiai rudi, plunksnų galiukai ant sparnų, ties krūtine balti.
Gyvenamas biotopas redaguoti
.%22feed_me_mom%22._(19159890706).jpg)
Baltagalviai jūriniai ereliai gyvena jūrų, upių, didelių ežerų pakrantėse, kur daug atviro vandens plotų ir gausu žuvies. Lizdams pasirenka senus, subrendusius spygliuočius ar kietos medienos lapuočius medžius. Jie turi būti netoli vandens telkinio, su geru apžvelgiamuoju lauku. Jautrūs žmonių veiklai, todėl gyvena retai apgyvendintuose plotuose.
Migracija redaguoti
Baltagalviai jūriniai ereliai dalinai migruojantys paukščiai. Gyvenantys prie vandens telkinių, kurie žiemą užšąla, migruoja į pietus, tuo tarpu gyvenantys prie neužšąlančių telkinių yra sėslūs.
Mityba redaguoti
Baltagalvis jūrinis erelis minta daugiausia žuvimi (ypač upėtakiais, lašišomis), neretai – dvėseliena. Taip pat kartais gaudo smulkius žinduolius – kiškius, triušius, meškėnus, ondatras, elnių jauniklius, be to paukščius (ypač antinius), krabus, driežus.
Kita redaguoti
Skrisdami pasiekia 56–70 km/h greitį. Baltagalvis jūrinis erelis yra JAV nacionalinis paukštis.
