Bahir
Bahir (hebr. סֵפֶר הַבָּהִיר „Prašviesėjimo knyga“) – anoniminis mistinis tekstas, laikomas vienu pagrindinių kabalos šaltinių šalia Sefer Yetzirah, Zohar ir kt. Knyga tradiciškai priskiriama I a. Šv. Rašto žinovui Nehunijai ben haKanai (rabino Jochanano ben Zakajaus amžininkui). Pirmieji knygos žodžai skamba taip: "Rabinas Nehunija ben haKana pasakė". Judėjų literatūroje tekstai dažnai įvardijami pagal jų pirmuosius žodžius, tad Sefer Bahir nuo pat jos pasirodymo prilipo pavadinimas "Midraš rabi Nehunija ben ha-Kanah".
Pirmą kartą ji buvo paleista į apyvartą XII a. pietų Prancūzijoje. Istorikai spėja, kad parašė ją tuo metu gyvenęs rabinas Icchakas Sagi Nehor, dar vadinamas Izaoku Akluoju. Autoritetingasis Nachmanidas jau cituoja šį veikalą, įvardindamas jį kaip "Rabino Nehunijos ben haKanos midrašą". Tačiau viduramžių kabalistai ėmė ją vadinti Sefer haBahir - Šviesioji knyga, pagal pirmajame skirsnyje cituojamą Jobo knygos eilutę: "Kartais žmonės negali žiūrėti į saulę, ji per šviesi (bahir) danguje" (Job 37:21).
Autorystė ir šaltiniai redaguoti
Kabalos tradicija priskiria tekstą Mišnos laikotarpio rabinui Nehunijai (apie I a.). Viduramžių kabalistai liudija, kad juos Bahir pasiekdavo ne kaip vientisas tekstas, bet kaip pavienės ištraukos įvairiuose ritiniuose ar kodeksuose. Šį tvirtinimą sustiprina tai, kad Bahir iš tiesų yra fragmentiškas tekstas - pastraipa dažnai nutrūksta svarstymui nesibaigus, tema keičia temą iš pažiūros be jokios tvarkos.
Kai kurie tyrinėtojai manė, kad knygą XII a. parašė Izaokas Aklasis arba jo mokiniai. Pirmasis skirsnis, nuo kurio veikalui prigijo pavadinimas Bahir, niekaip neatsikartoja tolesniame tekste. Šviesos ir "aklumo" jai tema visiškai išnyksta iš knygos. Todėl šis motyvas buvo laikomas aliuzija į autoriaus aklumą. Tačiau šiuolaikiniai kabalos tyrinėtojai teigia, kad Bahir yra senesnio veikalo - Sefer Raza Rabba - adaptacija. Nėra žinoma nė vieno išlikusio Raza Rabba egzemplioriaus. Patys žodžiai raza rabba verčiami kaip "didžioji paslaptis". Gershom'as Scholem'as liudija, kad veikalas Raza Rabba minimas jau X a. tekstuose kaip itin svarbus ezoterinės žinijos šaltinis. Pasak Scholem'o, šio teksto egzistavimas paaiškintų, "kokiu būdu gnosticizmo termini technici, simboliai bei mitologemos pateko į akiratį ankstyviesiems kabalistams, kūrusiems Provene XII a. bėgyje" [1]
Reikšmė redaguoti
Rabinas Avraham'as Y. Finkel'is teigia, kad būtent Bahir yra pirmasis judėjų tekstas, kuriame minimas tzimtzum - Dievo pasitraukimas sukuriant tuščią erdvę, įgalinančią tolesnį Kūrimą. Ši idėja, paprastai siejama su Icchako Lurijos (ARI) vardu, yra vienas plačiausiai žinomų kabalos motyvų. Finkel'io liudijimu, būtent per Bahir'ą pirmą kartą į judaizmą patenka ir reinkarnacijos (gilgul) sąvoka [2]. Vieną autoritetingiausių Bahir'o komentarų - Peiruš haGra - parašė Vilniaus Gaonas.
Istorija redaguoti
- M. e. pr. - Kabalistai tiki, kad žodinė Bahir perdava tęsiasi nuo I a.
- 1174 - Bahir rankraštį paleido į apyvartą Proveno kabalistų mokykla. Jis buvo prieinamas uždaro kabalistų ratelio nariams.
- 1331 - Seniausias Bahir komentaras - Or HaGanuz (hebr. Slaptoji šviesa). Jį parašė rabinas Meir ben Shalom Abi-Sahula, rabino Shlomo ben Avraham Aderet (Rashba) mokinys. Tačiau manuskripte autorius neįvardintas.
- XV a. pab. - Flavijus Mitridatas (Flavius Mithridates) kūrybiškai išverčia Bahir į lotynų kalbą.
- 1552 - Bahir lotynišką vertimą (drauge su Sefer Yetzirah ir Zohar) išspausdina Guillaume'as Postel'is.
- 1651 - Bahir hebrajiškas tekstas kartu su kitu veikalu - Mayin HaChakhmah - išspausdintas Amsterdame.
- 1706 - Šie du veikalai išspausdinami Berlyne.
- 1784 - Du Bahir teksto (jau atskirai) leidimai - Sklave ir Korece (dab. Ukraina).
- 1800 - Išspausdinamas Lvove.
- 1830 - Lvove.
- 1849 - Nenustatytoje leidykloje išspausdinamas tekstų rinkinys Chamishah Chumshey Kabbalah, į kurį įeina Bahir.
- 1865 - Lvove.
- 1883 - Vilniuje, Lietuvoje.
- 1913 - Vilniuje.
- 1923 - Gershom Scholem paskelbia Bahir vertimą į vokiečių kalbą.
- 1951 - Bahir išspausdinamas Jeruzalėje.
- 1979 - Paskelbiamas angliškas vertimas
- 1980 - Guillaume Postel lotynišką vertimą paskelbia Francois Secret.
- 1994 - Daniel Abrams paskelbia hebrajišką tekstą pagal rankraščius.
- 2005 - Saverio Campanini išleidžia Flavijaus Mitridato lotynišką vertimą kartu su kritine hebraiško teksto redakcija.